Metų knygos rinkimų 2011 organizatoriai: „Knyga turi pasiekti jos ieškantį“
Jau septintą kartą vykstantys Metų knygos rinkimai kasmet sulaukia vis daugiau susidomėjimo, o gausus, per 15 000 balsavusiųjų skaitytojų skaičius rodo, kad lietuvių autorių knygos yra skaitomos bei mėgiamos. Geriausia Metų knyga kasmet yra renkama trijose skirtingose kategorijose – vaikų, paauglių ir suaugusių.
Akcija, kuri ugdo skaitytoją
Metų knygos rinkimai jau yra tapę svarbiu kultūriniu renginiu, kuris augina atsakingą, išprususią, įvairaus amžiaus skaitytojų kartą. Akcija skatina domėtis lietuvių autorių kūryba bei kritiškai mąstyti. Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos pirmininkė, viena iš renginio organizatorių Rūta Alijošaitytė teigė, kad ypač svarbus yra akcijos socialinis aspektas. Organizatorė apgailestavo, kad kartais, skaitant skaitytojų laiškus, norėtųsi daugiau šviežių idėjų ir įdomesnio požiūrio į knygas. Todėl, pasak jos, šis renginys skatina kūrybiškumą ir naujų idėjų ieškojimą.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kuris įteikė apdovanojimus akcijos nugalėtojams, džiaugėsi tais, kurie yra ant scenos: „Manau, kad jie tikrai rašo vaikams, paaugliamas, suaugusiems ne genami noro laimėti prizą, o dėl tos vidinės būtinybės, kuri yra pati tikriausia paskata, pats tikriausias kiekvieno menininko variklis“. Ministras juokavo neseniai sužinojęs, kad olimpinis šūkis – svarbu dalyvauti, o ne laimėti – tėra blefas, kai senovės graikai pralaimėjusįjį užmėtydavo maisto likučiais, akmenimis ar lazdomis. „Ačiū Dievui, tikrai nesame panašaus proceso dalyviai šiandien“, – sakė kultūros ministras.
Kitais metais vėl tikimasi paskelbti penketukus visose kategorijose
Nors šiais metais vaikų ir paauglių kategorijose buvo išrinkta po tris knygas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Kęstutis Urba, kuris taip pat yra šios akcijos ekspertų komisijos pirmininkas, tikisi, kad kitais metais vėl bus skelbiami knygų penketukai kaip anksčiau. „Beveik esu tikras, kad tai buvo knygų vaikams leidybos duobė, iš kurios ropščiamės. Šiuo metu intensyviai analizuojame 2011 metų „derlių“. Jis tikrai įspūdingesnis nei pernai. Pastebima, jog labai padaugėjo debiutuojančių rašytojų. O tai jau viltis ir tolimesnei ateičiai“, – sakė literatūros tyrinėtojas. Doc. dr. Kęstutis Urba apgailestavo, kad mažėja gerų, probleminių tokio amžiaus auditorijai skirtų knygų: „Žinoma, kad apmaudu. Na, paaugliams skirtų turiningų knygų visada turėdavome nedaug, bet kad šįkart ir vaikams „neišspaudėme” penketuko, tai labai liūdna. Manau, kad mūsų komisija buvo principinga, atsisakydama reklamuoti nebrandžią, neturiningą literatūrą“.
„Kūrinys priklauso ne nuo kuriančiojo, o nuo abiejų partnerystės“
Geriausios Metų knygos vaikams kategorijoje laimėjo trečioji Vytauto V. Landsbergio knyga apie šio rašytojo gerbėjams jau pažįstamą arklį Dominyką. „Stebuklingo Dominyko brangakmenio“ autorius sako, kad kūrinyje kiekvienas turi atrasti save: „Tai, ką aš įsivaizdavau, rašydamas arklį Dominyką, nebūtinai patvirtins skaitytojas. Gal jis atras visiškai ką kita ir jam tai bus svarbu“. Rašytojas prisiminė pasaką apie fleitistą, kuris „grodavo fleita labai gražiai ir turėjo draugą, kuris klausėsi labai gražiai. Ir tas fleitistas kai grodavo apie mišką, tai draugas matydavo mišką; kai grodavo apie jūrą, tai matydavo jūrą. Bet kai vieną dieną draugas numirė, fleitistas sulaužė savo fleitą ir daugiau nebegrojo“. Šia pasaka rašytojas norėjo pasakyti, kad „kūrinys priklauso ne nuo kuriančiojo, o nuo abiejų partnerystės“, todėl kiekvienas gali interpretuoti tą patį kūrinį savaip. Gautas apdovanojimas rašytoją paskatino pagalvoti, kad literatūros kritikų skepticizmas, jog pirma knyga yra sėkmingiausia, o kitos visada bus silpnesnės – tėra mitas.
Paklaustas, ar galima tikėtis ketvirtosios knygos apie arklį Dominyką, rašytojas atsakė: „Manau, kad galima eiti toliau, tiktai turiu atrasti kitą meilės aspektą arba kažkokį filosofinį pagrindimą“. Rašytojas sakė laukiantis įkvėpimo: „Laukiu, jeigu mūza atsiųs dar kokį nors arklį, tuomet parašysiu“.
Rašytojas, suvienijęs literatūros kritikus ir skaitytojus
Metų knyga paaugliams skaitytojai išrinko Gendručio Morkūno apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“. Šis, nepaprastai gabus rašytojas bei fizikas, atradęs save kūryboje vaikams, 2009 metais išėjo iš šio pasaulio, įsiamžinęs kaip talentingas kūrėjas. Literatūrologas doc. dr. Kęstutis Urba pabrėžė: „Gendrutis Morkūnas yra ryškiausias, svarbiausias XXI a. pradžios vaikų ir paauglių literatūros kūrėjas Lietuvoje. Visas jo knygas mes jau analizuojame, apie jas rašome ir dar ilgai rašysime. Tai buvo intelektualus, kūrybingas, sąžiningas žmogus, turėjęs savitą požiūrį į pasaulį ir gebėjęs tą požiūrį įtaigiai išsakyti“. Ta pati rašytojo knyga 2010 metais buvo apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. Tai yra pirmas toks sutapimas, kad dabar, šiuose apdovanojimuose, knygą pripažino ir skaitytojai. „Dažniausiai šūkaujama, jog vaikų literatūros kritikai sau, o skaitytojai vaikai – sau. Gendrutis mus suvienijo, ačiū jam“, – sakė doc. dr. Kęstutis Urba.
Istorinis romanas, kuris galėtų būti pažymėtas raide S
Didelio susidomėjimo sulaukusi Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum II“ akimirksniu po išleidimo tapo labiausiai perkama daugelyje knygynų, o Vilniaus knygų mugėje ji buvo įvardyta kaip pati laukiamiausia. Nors pati autorė po išleistos pirmosios „Silva Rerum“ dalies sakė nesitikėjusi tokio istorinio romano populiarumo Lietuvoje, antroji knyga, tęsianti istoriją apie bajorų Norvaišų giminę, tai tik patvirtino.
Išskirtinis, vadinamasis barokinis, rašytojos stilius, tikri faktai bei vaizdžiai aprašomi XVIII amžiaus pradžioje Lietuvoje siautusio maro vaizdai, be abejonės, sujaudina skaitytoją, palieka neišdildomą įspūdį. Šioje dalyje taip pat paliesta homoseksualumo tema, aptinkama erotinių scenų, todėl apdovanojimų renginio metu rašytoja buvo paklausta šmaikštaus klausimo: ar reikia rašyti raidę S, jei knyga skirta suaugusiems. Beje, tai buvo kultūros ministro A. Gelūno klausimas. Pati knygos autorė nesutriko ir atsakė, kad galima būtų rašyti ženklą S, tačiau žinanti, jog jaunimas mėgsta jį apeiti bei pridūrė: „Aš pati taip darydavau, kai buvau jauna skaitovė“. Metų knygomis tapo jau abi K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ dalys.