Karinių eksponatų kelias
Vytauto Didžiojo karo muziejus yra vienas seniausių muziejų Lietuvoje, iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 dieną. Kariuomenei skirtame įsakyme dėl muziejaus įkūrimo iškeliamas pagrindinis tikslas – „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas, pasiekė nepriklausomybę“. Muziejuje eksponuojamos monetos, istoriniai dokumentai, senoviniai ginklai, karinės uniformos, šarvai, žymiausi paveikslai bei kitos Lietuvos istorijai bei kultūros paveldui neįkainojamos vertybės. Tačiau ar nors vienas susimąstome, kaip visi šie ypatingi eksponatai atsiduria muziejaus ekspozicijose?
Į muziejų kolekcionuojamos vertybės patenka įvairiausiais būdais ir iš įvairių šalių. Daugelį retų ankstyvąją Lietuvos istoriją bei kultūrą atspindinčių daiktų muziejui dovanoja archeologai, kasinėjantys kapavietes aplink pilis ar kitas istorines vietas. Taip pat ir eiliniai Lietuvos piliečiai. Pavyzdžiui, tarpukariu Lietuvos gyventojai skaitė laikraščius, žurnalus, tačiau sovietmečiu lietuviška spauda buvo draudžiama. Vieni juos sunaikino, kiti laikė paslėpę palėpėse ar rūsiuose. Daugumai tų laikų gyventojų tarpukarinė spauda nebereikalinga, todėl jie susisiekia su muziejumi bei jam padovanoja šiuos unikalius bei vertingus eksponatus.
Kiti eksponatų gavimo būdai
2008 metų pavasarį su Karo muziejumi susisiekė vyriškis, gyvenantis Kaune. Jis pranešė Jūrės miestelyje turįs XX a. ketvirtojo dešimtmečio vokišką dviratį ,,Adler‘‘. Vyras pasiūlė jį parduoti už 800 litų, kad galėtų nusipirkti naują dviratį. Taip muziejus, tarsi mainų būdu, nors ir netiesioginiu, už istorinės vertės dviratį kauniečiui padovanojo naują dviratį.
Kitas eksponatų gavimo būdas yra knygų autoriai, kurie rašydami knygas apie Lietuvos istorijos vingius, jas dedikuoja muziejams. Čia knygos tampa vertingais eksponatais. Taip pat naikinant mažesnius muziejus, jei juose esama ginklų ar kitų istorinių daiktų, šie oficialiai perduodami Karo muziejui.
Tačiau ne visada eksponatai taip lengvai pasiekia muziejų. Daugumą reikalingų daiktų muziejus tiesiog perka iš antikvariatų ar kitais būdais konkuruoja su muziejais dėl radinių įsigijimo.
Muziejus eksponuoja nemažai uniformų, tačiau su jų gavimu dažnai iškyla problemų. Taip nutinka todėl, kad muziejus dažnai negauna pilnos uniformos – gauna tik kelnes ir švarką. Tuo tarpu batų, marškinių ir kaklaraiščiuų muziejaus darbuotojai ieško savomis pastangomis. Ši problema atsiranda todėl, jog karinės uniformos yra neįkainojama vertybė, todėl jų savininkai prisibijo jas eksponuoti, kad šios nesusidėvėtų.
Sudėtingas Vytauto Didžiojo paveikslo įsigijimas
Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje sekretorius Ladas Natkevičius 1935 m. Paryžiuje išvydęs dailininko Jano Stykos paveikslą ,,Vytauto priesaika“ iš karto numatė jam vietą – Karo muziejų. To priežastis buvo artimi, bičiuliški ryšiai su muziejaus įkūrėju generolu Vladu Nagevičiumi. L. Natkevičius netgi buvo pradėjęs pirkti Prancūzijos valstybės loterijos bilietus, kad išlošęs didesnę pinigų sumą galėtų muziejų paremti įsigyjant šį paveikslą. Kadangi laimėti loterijoje šansų nėra daug, buvo bandoma sudominti Švietimo ministeriją ir Vytauto Didžiojo muziejaus komitetą. Tačiau juos atbaidė pradinė kaina, kuri siekė 60 000 litų. Tuomet daugiau nei metus vyko įnirtingos derybos bei ginčai dėl kainos su dailininko žmona. Netgi buvo siūloma paveikslą nusipirkti maistu – už susitartą kainą į Prancūziją importuojant kumpių ir dešrų, kadangi Lietuvoje kainos buvo mažesnės. Ir galiausiai po ilgų ir varginančių derybų, didžiulių L. Natkevičiaus pastangų dėka, 1937 m. vasarį Karo muziejus jį įsigijo už 12 000 litų. Tai ,,Vytauto Didžiojo priesaika atkeršyti kryžiuočiams 1362 m.“ paveikslo originalas, nutapytas 1901 metais Paryžiuje.
Muziejininkai labai stengiasi konkuruodami dėl eksponatų, derėdamiesi juos įsigyti, bendraudami su įvairiais žmonėmis, gyvenančiais įvairiuose pasaulio kampeliuose. Visos šios pastangos yra tam, kad muziejaus lankytojų akys galėtų grožėtis istorinėmis Lietuvos kultūros vertybėmis. Todėl kiekvienas norintis gali padėti kaupti ir ateitiems kartoms išsaugoti dalelę Lietuvos istorijos.
