Kas svarbiau: kambarys ar miestai, namisėda ar keliautojas?

Antano A. Jonyno eilėraščių knyga "Kambarys". Autorės nuotr.

Saulė kyla staiga

Spinduliai lūžinėdami

Kliūva už stogo turėklų

Viskas truputėlį gražiau

Negu iš tikrųjų

Bet iš tikrųjų

Viskas dar truputėlį gražiau

Antanas A. Jonynas

Tokiais žodžiais buvo pradėtas Antano A. Jonyno eilėraščių knygos „Kambarys“ pristatymas, įvykęs tarptautinėje knygų mugėje.

Šiemet Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO rengiama Knygų mugė – tryliktoji. Galbūt šis magiškas skaičius savyje paslėpė dar didesnį kultūrinį ir intelektualinį užtaisą nei pernai, nes per keturias dienas įvyko apie tris šimtus renginių, kuriuose buvo galima susitikti su autoriais, vyko diskusijos, skaitymai, koncertai, spektakliai, konkursai, seminarai, renginiai vaikams, „Metų knygos rinkimai 2011“ laureatų apdovanojimai ir knygų pristatymai.

Rašytojų sąjungos pirmininko Antano A. Jonyno knygos pristatymas mugės šurmulyje išsiskyrė paprastumu, nuoširdumu ir tiksliu poezijos perteikimu žodžio mylėtojams. Pristatyme dalyvavo poetė ir eseistė Agnė Žagrakalytė, poetas ir vertėjas Marius Burokas, poetas Donatas Petrošius ir knygos dailininkas Tomas Mrazauskas. Šie menininkai ne tik tarp savęs sukūrė diskusiją, bet nuolatos palaikė emocinį ryšį su žiūrovais.

„Kambarys“ – naujausių poeto Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinys. Kodėl simboliu pasirinktas kambarys, o ne, pavyzdžiui, miestas? Juk visuomenėje nusistovėjęs poeto, kaip laisvo klajoklio, kuriam nebūdinga slėptis tarp keturių sienų, archetipas. Į šį klausimą pristatymo metu mėgino atsakyti pats poetas.

„Visi eilėraščiai parašyti, kai buvau laisvas paukštis. Nežinau, ar eilėraščių rašymas gali būti nuoseklus darbas, iš fragmentų kartais pavyksta sudėlioti, o visą sudėstymą reikia kažkaip pavadinti. Gal atsitiktinai, o gal ir ne visai. Eilėraštis „Kambarys“ buvo raktinis, prie kurio klijavosi visa kita. Poezija yra eilėraščio kambario viešnia, tačiau eilėraštis nebūtinai turi kažką bendro su poezija“,- atviravo jis.

Kambarys tarsi uždaro žmogų, o uždarymas gali asocijuotis su laisvės netektimi, su negalėjimu reikšti savo nuomonės ir suvaržymu, tačiau knygos dailininkas T. Mrazauskas tai įvardijo kaip nuorodą į jaukumą.

„Knygos architektūra. Šiandien ją sunku įsivaizduoti su kitomis nuotraukomis negu Trimako.  Iliustracijose matome krėslus, fotelius, širmas, radiatorių – visus kambario daiktus“,- sako dailininkas.

Diskusijoje ne kartą skambėjo mintis, jog dailininkas puikiai „įrengė“ „Kambarį“. A. A.Jonynas taip pat džiaugėsi sakydamas, jog viskas padaryta ir išrinkta tiksliai: „Miela paimti į ranką. Netgi kiekvienas tekstas joje atrodo gražiau negu iš tikrųjų.“.

Poetas D. Petrošius atviravo, jog knygos autorius labai užimtas žmogus ir jis pats nė karto nėra matęs A. Jonyno „žiūrinčio į lubas ar nuobodžiaujančio“, tačiau ką reiškia būti užsiėmusiam, kaip tada gimsta eilės, keliaujant ar sėdint?

„„Kambarys“ – tobula keliautojo knyga. Keliavimas vyksta nuolat. Geram keliautojui galima pakeliauti sėdint darbo kabinete ir tiesiog žiūrint. Man įdomu, ką vilniečiams reiškia Antakalnis ir Užupis, ar kaip Užupio katinas laikosi normų ir žino, kas yra padorumas“, – svarstė D. Petrošius.

Užbaigdamas pristatymą autorius perskaitė keletą savo eilėraščių, padėkojo redakcijai „Tyto alba“ ir visiems, atėjusiems į knygos sutiktuves. O apibendrindamas namisėdos ir keliautojo prigimtį atsisveikindamas poetas pasakė: „Nematau prieštaravimo. Savo prigimtimi esu klajūnas, tačiau neatsisakau būti vienas,nes būti vienam, kai nesi vienišas – labai smagu. Dėkoju visiems, užėjusiems į „Kambarį“.

Patalpinta: Rašiniai