Istorija už senų mokyklos durų
Daugelis mokyklų Vilniuje turi atskirą kabinetą, kur kaupiama istorija. Vilniaus Užupio gimnazija ir Vilniaus Žirmūnų gimnazija yra vienos iš jų. Žinoma, dažniausiai, o gal net beveik visada, ta sukaupta informacija ir trofėjai domina tik tuos žmones, kurie buvo ar yra susiję su ta mokykla.
Visiems atviras muziejus Užupyje
Užupio gimnazijos muziejaus durys būna atidarytos. Nors mokiniai dažniausiai pro jas žengia ne eksponatų pasižiūrėti, o, pavyzdžiui, susitikti ir aptarti klasės reikalų, tačiau į muziejų visad galima užsukti, kadangi jame budi žmogus. Vienas iš muziejų prižiūrinčių žmonių – buvęs gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius. Jis mano, kad muziejus mokyklai yra reikalingas, nes jame kaupiama istorija. Paklausus, ar dažnai žmonės apsilanko tos istorijos sudominti, V. Malcevičius papurto galvą. Tačiau būna, kad ateina buvę mokyklos mokiniai ir albumuose bei metraštyje ieško savo, draugų ir mokytojų pavardžių, nuotraukų. Taip pat mokyklos svečiai yra tradiciškai palydimi į muziejų, kur jiems papasakojama apie mokyklą ir jos istorijos vingius.
„Muziejus atlieka svarbią komunikacinę funkciją“, – įsitikinęs V. Malcevičius. Užupio gimnazija jau ilgai bendradarbiauja su Vokietijos Heseno žemėje, Japonijoje esančiomis mokyklomis. Tai tampa tarptautinio masto dalyku – atvažiavę svečiai iš užsienio užsuka į muziejų, ten ant lentynų pamato savo dovanotų suvenyrų. Tai, atrodo, smulkmena, bet savotiškos pagarbos ir draugystės išraiška, jungianti visas tris mokyklas. Eksponatų muziejuje – daugiau nei 200. Mokinių rankdarbiai, apdovanojimai, kelios knygos apie mokyklą, mokytojų išleisti vadovėliai, kitų mokyklų dovanotos dovanos, nuotraukos ir dokumentai – galima rasti visko. Rodos, simbolinė gimnazijos vėliava – nieko ypatingo. O kai muziejaus prižiūrėtojas papasakoja, kad buvęs mokinys užkopė į aukščiausią Afrikoje kalną Kilimandžarą ir ten įsmeigė tokią vėliavą – tai tampa istorija, įdomybe.
Pradinė Užupio mokykla įkurta 1944 metais, vidurine tapo 1954-aisiais, o gimnazijos statusą įgijo 2000 metais. Pakankamai daug laiko praėjo nuo pradinės mokyklos laikų, kad viską, kas saugoma muziejuje, galima būtų vadinti istorija. Įdomu tai, kad muziejaus patalpos anksčiau funkcionavo kaip vienos mokyklos prižiūrėtojos darbo ir gyvenamoji vieta. Ten buvo tualetas, kriauklė, lova ir kiti pragyvenimui būtini daiktai. Sunku net pagalvoti, kad dabar kokioje nors mokykloje darbuotojas turėtų savo būstą. Dabar tame kabinete šiokia tokia netvarka dėl ten sandėliuojamų naujų kompiuterių. Šiek tiek ironiška, bet muziejaus prižiūrėtojas nuramino, kad neilgai trukus viskas bus sutvarkyta ir muziejuje vėl bus malonu apsilankyti kiekvienam svečiui.
- Mokyklos kronika. Autorės nuotr.
Mažai kam žinomas muziejus Žirmūnuose
Po renovacijos dar ne iki galo sutvarkyta Vilniaus Žirmūnų gimnazija taip pat turi muziejų. Jis uždaresnis, apie jį žino mažai mokinių, o dar mažiau yra jame lankęsi. Nors ant durų prikabintas aiškus užrašas „Muziejus“, net ir norintysis į jį užeiti turėtų susirasti raktą, kuris budriai saugomas mokyklos budėtojo ir nebūtinai bus suteiktas. Istorijos mokytojas M. Maniušis ir jo mokinė Vaiva stengiasi prikelti mokyklos muziejų ir padaryti jį patrauklesnį mokyklos bendruomenei. „Norėčiau kiekvieną savaitę paskelbti bent vieną dieną, per kurią būtų atidarytos muziejaus durys, ir bet kas galėtų ten užeiti“, – savo planais dalijasi muziejų tvarkanti mokinė. Ir iš tiesų, dabar užėjus į tą patalpą matyti, kiek daug darbo dar reikia įdėti, kad į muziejų ateitų jaunuoliai. Lentynos beveik tuščios ir apdulkėjusios, albumai sudėlioti ant stalų pertvarkymui, nuotraukos taip pat krūvoje. „Muziejų bandome sutvarkyti jau nuo lapkričio, nuo tada, kai baigėsi renovacija, tačiau niekas nenori pagelbėti. Todėl viskas ir juda taip lėtai“, – sako Vaiva.
Į muziejų užsukome su mokine, kuri atsakinga už Žirmūnų gimnazijos laikraštį. Ji taip pat tame kabinete lankėsi pirmą kartą. Vartėme seną metraštį ir stebėjomės, kokie jauni buvo mūsų dabar žinomi mokytojai, kaip atrodė mokykla ir kokia veikla užsiėmė mokiniai. Supratome, kad tokie dalykai tikrai gali būti įdomūs tiek buvusiems, tiek dabartiniams mokiniams. Tereikia, kad jie žinotų, kad tokia erdvė yra. Gimnazijos laikraščio redaktorė jau svarstė, kaip galima būtų į kiekvieno mėnesio leidinį įdėti bent vieną nuotrauką iš albumo su trumpu faktu apie mokyklą. Kad ir kokia netvarka dabar vyrautų tame kabinete, atsirado vilties, kad apie muziejų sužinos ir kiti.
Nors mokyklose esantys muziejai ir nėra tie, kuriuos galėtų lankyti visi žmonės, tačiau tų mokyklų bendruomenės nariams turėtų būti įdomu į juos užsukti. Jei ne šiandien, tai po keliasdešimties metų – kai nuotraukų kampučiai apiplyš, o buvusių bendraklasių pavardės jau bus išsitrynusios iš atminties. Kad ir kaip bebūtų, mažų institucijų istorija sudaro viso miesto istoriją.