Atminties archyvai
Alytuje jau septintus metus skaičiuojantis Afganistano karo veteranų klubo muziejus įsikūręs mažutėlėse patalpose. Kelių dešimtmečių istorijos atkarpą primenantys eksponatai yra skirti lankytojų akims paganyti, o muziejaus globėjai – respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos pirmininkas Juozas Natulkevičius ir Alytaus karo Afganistane veteranų klubo pirmininko pavaduotojas Vytautas Buzas – papildo vaizdinę medžiagą autentiškais pasakojimais. Šįkart pasiklausyti jų istorijų nusišypsojo laimė ir man.
Karo veteranų patirtis
Vytautas Buzas pasakoja Afganistane buvęs beveik 14 mėnesių (1980-1981 m.). Juozas Natulkevičius ten praleido ne pilnus vienerius metus. Abu vyrai teigia savo kailiu patyrę, jog išlikimo užtikrinimas – gertuvė. „Aš buvau dykumoje, kur karštis plieskia iki 65 laipsnių. Vienintelė mintis – atsigerti, dėl to nuolat prie diržo turėjai būti prisisegęs 700 g. gertuvę“, – pasakoja V. Buzas. Jis priduria, kad tas vanduo būdavo iš kalnų griovių. J. Natulkevičius antrina, kad karštis buvęs toks kaitrus, jog ant automobilio kapoto buvo galima išsikepti kiaušinienę, žinoma, jei pasisekdavo išvis turėti maisto, mat maitinimas buvo siaubingas. „Mūsų sąlygų nepalyginsi su šiandieninėmis, kuomet kariai turi internetą, televiziją, kondicionierius“, – sako jis. V. Buzas priduria: „Mūsų kondicionierius buvo Dievulis“.
Kita karo zonos blogybė – higienos stoka. „Ne veltui sakoma: kur vargas – ten utėlė. Būdavo varžosi, kas daugiau jų sutraiškys nuo savęs nusirinkęs“, – pasakoja vyrai. Tokia padėtis susidarydavo, nes pusmečiui duodavo vieną patalynės komplektą, kuriame ne už ilgo šnarėdavo utėlės. V. Buzas per 14 mėnesių sako buvęs pirtyje 3 kartus. „Pirtis tokia: bėga vos šiltas vanduo, nusiprausi ir vėl apsirengi tuos pačiua drabužius“, – pamena V. Buzas, o J. Natulkevičius priduria, kad buvo drabužių dezinfekavimo kameros, bet gyvenant tokiame karštyje jos nė kiek negelbėdavo.
Kalbėdami apie sudėtingas gyvenimo sąlygas, vyrai pamini ir dulkių sūkurius. „Apie 12 val. nakties matai, kaip pakyla dulkių sūkurys, nebeįžiūri priešais stovinčio žmogaus. Smėlio būdavo pilna burna, nosis, ausys. Tokie uraganai kartais trukdavo parą, kartais trumpiau“, – pasakoja asociacijos pirmininkas.
Buvusiųjų kalnuose likimas
Vyrai pamena, kad kalnų apačioje buvęs didelis karštis, tačiau kiti buvo kalnų viršuje, kur sąlygos buvo kitokios. „Viršuje buvo 18-20 laipsnių šaltis. Tiems, kas buvo kalnuose, trūko deguonies, maisto. Benzininiai automobiliai negalėdavo užvažiuoti į kalną, nes jiems reikalingas deguonis, todėl ten buvusių žmonių nepasiekdavo maistas ir jie buvo priversti pjauti ir valgyti šunis“, – pasakoja karo baisumus J. Natulkevičius.
Tokiomis sąlygomis kariai turėdavo išgyventi kartais net po keletą metų. Kalnuose jie tokį laikotapį ne tik pradrebėdavo, bet buvo nuolat apšaudomi, sprogdinami. „Kariai gyveno tuneliuose, kuriuos užblokavus iš abiejų pusių buvo galima lengvai susidoroti su šiais priešais“, – sako V. Buzas. Tie patys 3,4 km ilgio tuneliai buvo ir gyvybės kelias, nes žiemą susisiekimas dar labiau suprastėdavo – žmonės ten nematę geležinkelių, laivų, o ką jau kalbėti apie lėktuvus. „Visą Afganistaną ratu supo vienas kelias“, – paaiškina V. Buzas. Vingiuotu keliuku sudėtinga netgi pasukti, todėl pavojingas kalnų kelias buvo dažnai neįveikiamas dideliems kariniams automobiliams. „Nudardėjus iš 3 ar 4 km aukščio iš tavęs nieko neliktų jau po pirmų smūgių“, – sako J. Natulkevičius.
Vietiniai gyventojai
Abu vyrai Afganistane buvo apie 1980-uosius, tačiau afganistaniečių gyvenimo ypatumai labiau priminė 14 amžių. „Ten žmonės laukiniai, išprotėję. Žemę aria medinėm žagrėm, kastuvu, surištu virvele, kasa dviese: vienas įbeda į žemę, kitas už virvelės patraukia“, – pasakoja.
Vietos gyventojai ten – musulmonai, kurie manė, kad netikintieji eis pas Alachą, dėl to taikydavosi atimti ginklus. Jeigu kariškis ką nors nusiskindavo iš jų daržo, vietiniai būdavo nepatenkinti, nes prisilietė netikinčiojo ranka. „Mus laikė gyvuliais ir priešais visomis įmanomomis prasmėmis“, – teigia V. Buzas.
Jeigu jų šeimoje gimsta mergaitė, ji tėra prekė, parduodama dar vaikystėje kad ir 80-mečiui, jei tik šis gerai sumoka. Gimus berniukui, tėtis nuo mažens prie jos stato ginklą ir auklėja jį kaip šeimos gynėją. „Ten įprasta matyti vaiką su ginklu. Jam nušauti tas pat, kas eiliniam žmogui duonos atsiriekti“, – paaiškina klubo pirmininko pavaduotojas.
Vyrai pasakoja, kad vakare geriau būdavo neužsirūkyti cigaretės, nes galėjai būti nušautas, o išėjus į miestą verčiau turėti pakaušyje akis arba eiti trise ar keturiese, mat didelėje minioje nė nespėtum susigaudyti, kas ir iš kur puola – visi apsirengę vienodai.
J. Natulkevičius ir V. Buzas sako, kad Afganistano nuo pat pasaulio susikūrimo niekas nepavergė ir nepavergs. „Kuomet išvažiavome į pirmąjį reidą kalnuose, apsupome kalnus ir neradome nė vieno žmogaus – dingsta ištisi kaimai. Vietiniai, išsikasę urvus, katakombas, išeina į Iraną, Pakistaną ant mulų susidėję ginklus, narkotikus“, – pasakoja V. Buzas.
Tvirtos bendruomenės dalia
Asociacijos pirmininkas ir klubo pirmininko pavaduotojas tikina, kad pabuvojusiųjų kare bendruomeniškumo jausmas, yra labai didelis. „Karas žmones suriša“, – patvirtina V. Buzas. Jis sako, kad tarp jų neegzistuoja mano ar tavo – viskas yra bendra – mūsų. Dalijamasi ir duona, ir vandeniu. J. Natulkevičius priduria: „Kaip moteris niekada nepamirš gimdymo, vyrai – karo“.
V. Buzas pasakoja prisimenantis vieną istoriją, kuomet 15 vaikinų buvo kariniame taške. Juos puolė apie 700 afganistaniečių. Ištisą parą jie laikėsi, pabaigė visas atsargas. Po paros teliko 7 gyvi. Žiauriausia šioje situacijoje tai, kad buvo sudaryta taikos sutartis ir kariauti nebereikėjo, bet tų 15 kariškių niekas apie tai neinformavo, jie liko užmiršti. Vyriausiam iš jų buvo 25-eri.
Per dešimtmetį kare pabuvojo virš 600 000 žmonių, 15 051 žuvęs žmogus, 53 054 sužeisti. Pamušti 333 sraigtasparniai, virš 1000 šarvuočių, 105 lėktuvai. Žuvo 97 lietuviai (2 alytiškiai), virš 100 sužeistų, J. Natulkevičius pabrėžė, kad žuvusiaisiais kare buvo laikomi tie, kurie žuvo karo lauke, o tie, kurie pasitraukdavo anapilin ligoninėse nuo sužalojimų – į nuostolius nebuvo įtraukiami. „Numušus sraigtasparnį, kuriame būdavo 4 ar 5 žmonės, buvo skaičiuojama kaip vieno žmogaus žūtis“, – pridūrė V. Buzas.
Muziejaus fondas
J. Natulkevičius ir V. Buzas pasakojo ne vien asmeninius prisiminimus, bet ir apie tai, kaip eksponatai atgula į Afganistano karo veteranų klubo muziejaus fondą. „Tam, kad eksponatai atkeliautų į muziejų, nereikia jokių paskatų. Kadangi bendruomenė yra vieninga, žmonės negaili pasidalinti“, – sako klubo pirmininko pavaduotojas ir priduria, kad muziejuje yra tik alytiškių sunešti eksponatai.
Žuvusiajam kare atminti šeimos gaudavo Raudonosios Žvaigždės ordiną, kurio nepasilieka, bet paaukoja muziejui. „Tai labai aukšto laipsnio apdovanojimas, tačiau gyvybės metalo gabaliuku nesugrąžinsi“, – konstatuoja J. Natulkevičius.
Patys vyrai sako jau net nebepamenantys, koks jų indėlis į šį muziejų, nes jis įkurtas 2005 m., o ir ne taip svarbu, kas ką atnešė, svarbiausia, kad viskas vienoje vietoje ir galima parodyti muziejaus svečiams. Visgi bėgiodamas akimis po muziejaus patalpą, V. Buzas pamena atnešęs daug nuotraukų, šovinių, jų apkabą ir t.t. Muziejaus atstovai tvirtino, kad fondas didėja be jokių papildomų paskatų: „Žmonės patys neša tai, ką turi. Esame sukaupę nemažai apdovanojimų, yra mokomasis granatsvaidžio sviedinys, mina, artilerijos sviediniai, taip pat karininkų bei vietinių gyventojų aprangų“.
Muziejininkų iniciatyva
Įėjus į muziejų iškart nustembi, kokios mažos patalpos skirtos Afganistano karo veteranų praeičiai parodyti. „Džiaugiamės, kad apskritai turime savo kampelį“, – sako vyrai. Jie paaiškina, kad iš pradžių tebuvo nuotraukos, tad daug vietos ir nereikėjo, o gausėjant eksponatų, erdvė pasidarė per maža. „Parodoms naudojame šalia esantį koridorių“, – pateikia išeitį iš susidariusios situacijos. Dėl to kaskart apie atvykimą į muziejų jie turi būti informuoti, nes turi paruošti ekspoziciją. „Esame kaip katė su kačiukais“, – šmaikštauja J. Natulkevičius.
Pašnekovai džiaugiasi, kad šiemet mažų patalpų problema bus išspręsta. „Esame dėkingi Alytaus miesto merui F. Džiautui ir savivaldybės kultūros skyriui, kurių iniciatyva gausime patalpas Vidzgirio mikrorajone būsimuose bendruomenės namuose“, – patenkinti sako J. Natulkevičius ir V. Buzas.
Vertinant muziejaus įkūrėjų iniciatyvumą minėta ir tai, jog Vidzgirio mikrorajone yra pasodinti 97 ąžuoliukai – kiekvienam žuvusiajam kare atminti.
V. Buzas teigia, jog Lietuvos organizacija yra pati stipriausia iš visų buvusių Sovietų Sąjungos šalių ir už tai reikia dėkoti J. Natulkevičiui: „Esame sąskrydžių iniciatoriai (pradėti organizuoti 1995 m. ir šįmet bus jau 18-asis). Kasmet pirmą rugpjūčio savaitgalį susirenka karo veteranai su šeimomis“. Nenuostabu, kad muziejus yra bene lankomiausias Alytuje – lankytojų atvyksta net iš užsienio (delegacijos iš Suomijos, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos) ir kasmet muziejaus populiarumas tik auga.
V. Buzas prasitaria, kad jeigu šiemet gaus lėšų, jis kaip tik renka medžiagą būsimai knygai apie Alytaus karius Afganistane.
Valanda su pašnekovais V. Buzu ir J. Natulkevičiumi prabėgo labai greitai. Miestui pasisekė, kad yra tokių iniciatyvių žmonių, prisidedančių prie Alytaus kultūros kėlimo.
