Poetas knygos pristatymą pradėjo savo eilėraščių skaitymu. Knygos dailininkė U. Šimulynaitė pasakojo apie tai, jog sudarant knygą buvo siekiama minimalizmo ir paprastumo, nes tik tada matomos klaidos: „Stengiausi nesugadinti knygos, kad liktų poezija“. Kadangi laikomasi vientisos japoniško minimalizmo idėjos, viršelis iliustruotas tik paties A. Balbieriaus sudėliotu eilėraščiu.

V. Gužauskis, kalbėdamas apie turinį, pasakojo, kad šiame rinkinyje yra ir klasikinių ketureilių, ir sonetų. Taip pat jis pasakojo, kad poetas išsiskiria individualia stilistika, be suvaržymų: „Skleidžiasi laisva autoriaus dvasia“. Įžvalgomis apie A. Balbieriaus eiles dalijosi ir poetas V. Braziūnas. V. Braziūnas pabrėžė, kad tai yra europinės tradicijos knyga. Poetas vaizdingai apibūdino A. Balbieriaus eilėraščius: „Eilėraštis padėtas erdvėj, gali laisvai skleistis ir kvėpuoti“. Šiais žodžiais rašytojas norėjo pabrėžti autoriaus kūrybos laisvumą, kuris ir gimsta iš skaidrumos troškimo. V. Braziūnas kalbėjo apie tai, kad šio rinkinio kiekviename eilėraštyje pulsuoja begalinė Visata: „Alis – erdvės poetas, Visatos poetas“. Rašytojas metaforiškai A. Balbierių palygino su kurčiu ir aklu žmogumi, nuolat matančiu vizijas, kadangi kūrėjo eilėse dominuoja spalvos.

A. Balbierius išsakė savikritišką požiūrį į savąją kūrybą: „Mielai išmesčiau 50 eilėraščių – knyga būtų geresnė“. Autorius sakė ieškojęs estetinio nušvitimo ir eilėraščių esme laikęs vizualinius dalykus. A. Balbierius ne tik rašytojas, jau daugiau nei du dešimtmečius esantis Rašytojų sąjungos narys, bet ir fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys, todėl jam įprasta eilėmis kurti vaizdus. Poetas sakė, kad nerašo plačiajai visuomenei, tiems, kurie skaito populiariąją poeziją, o tiems skaitytojams, kuriems yra svarbi pati poezija, nepriklausoma nuo autoriaus žinomumo.

Anot A. Balbieriaus, Alfonsas Nyka – Niliūnas yra bene geriausias Lietuvos poetas, taip pat jis žavisi Henrikui Radauskui būdinga estetika ir Henriko Nagio kūryba. Prisiminęs praeitį poetas sakė, jog klausydavosi Amerikos balso, tad išsakė mintį apie laisvę: „Estetinė laisvė susijusi su visomis laisvėmis“. Todėl jo poezijos rinkinio pavadinimas „Skaidrumos“ įgauna ne tik estetinių, bet ir politinių prasmių.

Rašytojas taip pat apibūdino spontanišką įkvėpimo jausmą: „Man turi būti kažkoks trumpas sujungimas“. Paklaustas, kas jam yra poezija, A. Balbierius atsakė: „Tuo metu, kai rašai eilėraštį, nesvarbu – gerą ar blogą, nesvarbu, ar rašo grafomanas, ar Nobelio premijos laureatas, jis prisijungia prie vienio“. Iš šių poeto žodžių galima spręsti, kad poezija, nuolat tapatinama su vienatve, gali būti traktuojama ir kaip bendrystės siekis, indėlis į bendrą pasaulio kūrybą. Aktualus yra grafomanijos klausimas, kadangi vis daugiau žmonių eksperimentuoja verbalinio meno srityje. Tačiau autorius nesmerkia tokių žmonių, nes mano, jog nė vienas nėra apsaugotas nuo grafomanijos: „Tam tikrus grafomaniškus dalykus, manau, parašo kiekvienas rašytojas ir aš jų parašau, tai yra balastas“. A. Balbierius kalbėjo apie tai, jog net žinomiausi kūrėjai nėra visapusiškai tobuli, pateikdamas pavyzdį, kad žmogus per savo gyvenimą  nutapo tik 5-7 gerus paveikslus, rašytojas parašo tiek pat gerų eilėraščių. Poetas tvirtino, jog kūryba be trūkumų išlieka siekiamybe, bet pabrėžė, kad ne tai yra svarbiausia. Jis sakė: „Pati kelionė turi prasmės“. Tad skaitytojai gali atversti knygos puslapį ir leistis į prasmingą kelionę po poezijos pasaulį.

Susiję