Tai 21 minutės ir 38 sekundžių radijo pasakojimas apie futbolo sirgalius, kurie vadinami ultromis. Šią temą pasirinkau dėl to, kad nepaisant nedidelio futbolo populiarumo Lietuvoje, mažesniuose miesteliuose ėmė kurtis sirgalių grupuotės. Tai įdomus reiškinys, apie kurį dažnai rašo žiniasklaida, tačiau nesigilindama į šią subkultūrą padaro klaidų, kurios trukdo visuomenei suprasti, kas yra ultros ir kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi.

Darbo metu išryškėjo socialinė problema – susiformavusios ultrų taisyklės laikomos aukščiau už valstybės įstatymus. Pavyzdžiui, muštynės – viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau ultrų gyvenimo būdas kovas pateisina ir nelaiko neteisėtu dalyku, o kreipimąsi į policiją, kas nukentėjus visuomenėje yra normalu, laiko nusižengimu principams ir iškart kvestionuoja žmogaus, ar grupuotės teisę vadintis ultra. Savo darbu norėjau ne tik papasakoti, kas yra ultros, bet ir sulaužyti tokius stereotipus, kaip, kad lyginimas su skustagalvių subkultūra. Taip pat siekiau atskleisti istorinę ultrų reikšmę bei paaiškinti jų elgsenos motyvus ir supažindinti su tikrų ultrų gyvenimo filosofija.

Pasakojimo metu aktyviai dalyvauja vedėjas, kuris ne tik pateikia klausimus, bet ir praplečia kontekstą. Kalbinami su tema susiję žmonės. Pasakojimas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – bendro pobūdžio dalis, kurioje kalbama apie tai, kas yra ultra, kokie jie, pasakojamos istorijos. Antroji – pagrindinio pašnekovo  pasakojimas apie save.