Nuo juostos iki „vaikščiojančių fotoaparatų“
Camera obscura, kalotipija, sausojo kolodijaus metodas, „sausoji plokštelė“…
Kas sieja šiuos iš pirmo žvilgsnio su chemija ir fizika susijusius pavadinimus? Fotografija.
Įžangoje išvardyti pirmieji fotografijos metodai, leidę subręsti ir į sceną žengti sunkiasvorei juostai. Ši ant garbingos nugalėtojų pakylos laikėsi daugiau nei 81 metus. Nuo 1888 m., kai amerikiečių fotografijos mėgėjas Hannibalas Goodwi’as išrado fotojuostas iki 1969 m. spalio 17 dienos, kai George’as E. Smithas bei Willardas S. Boyle’is „Bell Labs“ kompanijoje išrado CCD įreginį – vaizdo jutiklį, tapusį visų skaitmeninių kamerų širdimi. Ta diena tapo atsisveikinimo su fotojuosta pradžia.
Na, bent jau žmonija taip manė būsiant. Į sceną atėjusi skaitmeninė technologija ne juokais kirto skaudų ir netikėtą smūgį tiesiai juostai į paširdžius. Greičiau, pigiau, patogiau! – toks buvo „skaitmenos“ šūkis. Garsūs Lietuvos fotografai parodė, kaip skaitmeninė fotografija leido šokti į naujas aukštumas, pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau netrukus nutilo: nereikia pervertinti naujos technologijos, kadangi kartu su savimi ji atsinešė ne vieną blogą savybę, kuri skandina visą fotografija.
Susitikau su „broliais“: Ramūnu ir Tomu. Jų nesieja giminystės ryšiai. Tačiau jie priklauso vienai sektai. Tik neišsigąskite ir negalvokite apie religiją, garbinimus, aukojimus ir visą kitą mistiką. Jie fotografai, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai.
Ramūnas Danisevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos spaudos fotografijų klubo narys, dirbęs įvairiuose spaudos leidiniuose. Konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ 2001–2008 metais fotografas yra gavęs daugiausia apdovanojimų – 18 auksinių kadrų.
Tomas Razmus – Lietuvos edukologijos universiteto medijų centro vedėjas, „pinhole“ fotografijos specialistas.
Su Ramūnu tariamės bendrauti internetu, tačiau pamatęs klausimyną brūkštelėjo į paštą: „Gal vis dėlto susimatom šiandien, kadangi rašymo kiekis man per didelis.“ Tad tą pačią dieną susitikome vienoje Vilniaus kavinėje. Su Tomu bendravome elektroniniais laiškais, nes prieš savaitę jam gimė dukrelė.
Fotografijos labirintai
Jie dalijosi įspūdžiais ir potyriais iš mūsų mažo pasaulio, kurį per nuotraukas stengiasi pateikti visiems. Nejučia susimąstai, kad su visais kalbi apie tą patį, tačiau kiekvienas viską mato kitaip. Tiek perkeltine, tiek tikrąja prasme. Pokalbį pradėjau nuo visiems jau pabodusio, tačiau esminio klausimo – Tavo pažintis su fotografija. Kada ji prasidėjo?
Ramūnas: Pradėjau fotografuoti 6 klasėje. Pirmasis į rankas pakliuvęs fotoaparatas buvo „Smena“, vėliau tėvai padovanojo „Zenit 100TTL“. Į fotografiją panirau lankydamas būrelį su Zenonu Meškausku priešaky. „Fotkindavau“ viską iš eilės. Juosta buvo įdomi – išeis, neišeis. Tuomet techniniai bandymai buvo įdomesni nei kūryba.
Tomas: Pažintis su fotografija prasidėjo prieš daugiau nei dešimt metų. Pradžia įdomi tuo, kad keli žmonės atsitiktinai parodė savo darytas nuotraukas ir staiga kažkas galvoje „įsijungė“ tarsi kažkoks mechanizmas, kuris sukasi iki šiol. Tai buvo kažkoks emocinis startas, kurį jaučiu iki šiol. Pirmas aparatas – senas tėvo studentavimo laikų „Zenit“ su juodai balta „Svema“ juosta. Pirmosios nuotraukos, kaip įprasta daugeliui: saulėlydžiai, smilgos, gėlytės, pajūrio vaizdai.
Skaitmeninis pasaulis prieš juostinį
Ramūnai, entuziastai dantimis ir nagais laikosi įsikibę juostos teigdami, kad „skaitmena“ yra blogis, ji neturi to, ką turi juosta. Tai vis dėlto, ką tokio turi juosta?
Ramūnas: Amžinas klausimas (šypsosi ir barškina šaukštelį į puodelio kraštą). Pavyzdys iš gyvenimo: susitinka du profesionalūs fotografai ir dalijasi patirtimi. Vienas rodo kitam: Kokį kadrą turiu. Kitas pasiėmė pažiūrėti: Nu jo… Su skaitmeniniu niekada taip „neišlauši“. Tos fotografijos autorius šnabžda man – aš jam ir nebesakiau, kad šį kadrą padariau būtent su „skaitmena“. Grįžtant prie klausimo. Kartais TO (pabrėžia) net nepastebėsi. Hmm (susimąsto)… Galbūt juosta turi gyvybės, nėra plastikinis vaizdelis kaip „skaitmenoje“.
Kiek kitaip į fotografiją, jos procesą žiūri Tomas.
Kodėl nepaleidi juostos iš rankų ir neleidi jai ramiai numirti?
Tomas: Sunku racionaliai paaiškinti, kodėl naudoju juostą. Juk ji ir kainuoja brangiau, atima daugiau laiko, riboja kadrų skaičių, problemos su ryškinimu ir t.t. Spėju, tai įpratimo ir tam tikros filosofijos dalykas. Fotografuoju visada sau, savo malonumui, kiekvienas kadras būna man pačiam kažkuo įdomus. Man nėra svarbus greitis, man malonus pats procesas – stebėti ir neskubant fiksuoti. Nežinau, ar galima žodžiais nusakyti, kaip yra įdomu išryškinus juostas pamatyti vaizdus, kuriuos esi regėjęs prieš savaitę ar net metus. Čia kaip kokie meilės ar vienuolių įžadai, turi išlaukti, iškentėti. Laikui bėgant supratau, kad man svarbus būtent tas laukimas, kad ne viskas taip greita ir paprasta kaip „skaitmenoje“.
Tačiau pasirinkai dar įdomesnį ir, sakyčiau, sudėtingesnį fotografijos procesą?
Tomas: „Pinhole“ fotografiją, jos atsiradimą lėmė tie patys neracionalūs veiksniai. Vieną dieną supratau, kad fotografuojant net ir juosta nebeliko tos „paslapties“ ar atradimo džiaugsmo, kurį teikia išryškintos juostos. Viskas tapo nuspėjama ir prognozuojama: nustatai diafragmą, žinai, kad ryškumo zona bus plati, naudoji raudoną filtrą, žinai, kad dangus bus tamsesnis, išryškės debesys. Po savaitės išryškini juostą ir matai: dangus tamsus, debesys gražus balti, ryškumas geras…
Ir tuomet spjovei į fotografiją (bandau šmaikštauti)?
Tomas: Supratau, kad nebeįdomu. Reikia daugiau, nekontroliuojamų dalykų. Taip atradau „pinhole“ fotografiją. Man patiko idėja, kad fotokamerą galima pasigaminti iš bet ko, tereikia juostos ir dėžutės bei mažos skylutės vietoje objektyvo. Ši kamera turi unikalią savybę – begalinę ryškumo zoną, t.y. kad objektai, esantys kažkur tolumoje ir visai šalia objektyvo, būna vienodai ryškūs. Kitas įdomus dalykas – nematai, ką fotografuoji, turi vieną ar kelis kadrus, nežinai tikslios ekspozicijos.
O ką tuo metu veikia skaitmeninis fotoaparatas?
Tomas: Jį naudoju kitiems tikslams, kai reikia greičio, operatyvumo. Pavyzdžiui. mano sesuo paprašė jai persiųsti mūsų naujo mažo šuniuko nuotraukas. Negi imsi fotografuoti juostomis, ryškinti, skenuoti ir sumažintas siųsti el. paštu, tam kad ji tik pasakytų: „koks mielas, kaip gražu, kas dar naujo?“
Skaitmeninė era leido žengti didelį technologinį žingsnį į priekį, sumažino laiko atkarpą iki rezultato gavimo – nuotraukos. Tačiau kartais teigiama, kad ši era atbukino fotografų matymą, pražudė kūrybiškumą. Vienas Rusijos fotografijos forumas netuščiažodžiavo ir apibendrino, kad skaitmena „buvo vinis į fotografijos karstą“.
Ar tikrai ir toliau „kalam“?
Ramūnas: Kas „kala“, kas ne. Tai priklauso nuo žmogaus. Yra tokia frazė – „vaikščiojantys fotoaparatai“. Žmonės vaikšto po miestą ir taukšt spaudžia mygtuką, taip prifotografuoja šimtus kadrų. Iš šios daugumos kažką atrinkti jau yra menas. Apaugi nuotraukomis, o iš tiesų gal ten nieko gero nėra. Fotografo žvilgsnis gali atbukti. „Skaitmena“ vis tiek daugiau prispaudai – iš vienur, iš kitur. Gali pasimesti tarp masės nuotraukų, akis „neužsikabina“. Nuotraukoje turi būti kažkas, kas žiūrovą sustabdytų bent sekundei arba dviems. O jeigu dar kažkas klausia, kaip čia padaryta, kur, tada super! (šypsosi).
Tomas:: Man teko mokytis Briuselio karališkojoje menų akademijoje. Fotografijos specialybės studentai pradeda studijas nuo juostinių aparatų, su vieninteliu 50 mm. objektyvu ir nespalvotomis juostomis. Jas patys ryškina, spausdina. Skaitmeninė fotografija yra dėstoma tik po kelių metų, kaip komercinė. „Skaitmena“ fotografijai padėjo tapti patrauklia, pigia ir nesudėtinga technologija. Tai yra gerai, nes susikaupus milijonams nuotraukų, žmonės jas ėmė rodyti viešai internetinėse galerijose. Tai dalis mūsų visuomenės progreso – didėjantis informacijos greitis ir kiekis. Šiais laikais gaminami aparatai, paryškinantys spalvas, retušuojantys žmonių veidus, keičiantys tikrovę taip, kad ji būtu patraukli daugeliui vartotojų. O gaudant didelius kiekius vizualinės informacijos, trūksta laiko ir galimybės sustoti ir įsigilinti. Mažiau galvoti gal ir gerai, bet ilgainiui tai gali žmogų daryti paviršutinišką.
O jeigu pastatysime skaitmeninį fotoaparatą ir juostinį, nustatysime tokiais pat nustatymais ir nufotografuosime lygiai tą patį vaizdą. Ar nuotraukos bus identiškos?
Ramūnas: Juostoje vis tiek atsispindės giluma, skaitmeniniu fotoaparatu padaryta nuotrauka skirsis. Galbūt eiliniam žiūrovui tai būtų „dzin“, tačiau profesionalas iškart pamatys. Aš net negaliu to perteikti žodžiais. Reikėtų pabandyti padaryti tokį eksperimentą (ilga pauzė). Būtų kitaip…
Tomas:: Iš principo vaizdas bus identiškas. Tačiau jei norėsite parduoti šias nuotraukas kokioje Europos galerijoje, gali būti, kad juodai balta klasikinė nuotrauka atspausdinta ant „papier baryté“ (tikro popieriaus, sidabro bromido atspaudo) bus žymiai brangesnė ir vertingesnė. Bus vertinama ne tik meninė vertė, bet ir spaudos kokybė, autoriaus „rankų prisilietimas“.
Spaudos užkulisiai
Nepraleidau progos su Ramūnu pasikalbėti apie kitą fotografijos pusę – spaudos fotografiją. Fotografas dirbo dienraščiuose „Apžvalga“, „Respublika“, „Diena“, „LT“, dabar fotografuoja dienraščiui „Lietuvos Rytas“.
Kada pradėjai savo kaip spaudos fotografo karjerą?
Ramūnas: Spaudoje pradėjau dirbti 1994 metais dienraštyje „Apžvalga“. Jis buvo specifinis: daugiausiai kūriau portretus, kitas iliustracijas. Vėliau dirbau „Lietuvos žiniose“ ir „Vilniaus dienoje“. Va ten tai buvo didžioji mokykla… Žanrų daug ir visus juos reikėjo išmokti: fotografuoti sportą, portretus, įvykius.
Kodėl turėjai mesti šalin juostinį fotoaparatą ir į rankas paimti skaitmeninį fotoaparatą?
Ramūnas: Gyvenimas privertė (juokiasi). Dirbau „Lietuvos žiniose“,gavome naują siuntą fotoaparatų. Tai buvo „Canon D30“. Jį dalinomės trise. Lėtas, jei lyginsime su dabartiniais. Žinai… Fotografuoti su juosta yra brangus malonumas. Skaitmeninis fotoaparatas redakcijai atsipirko greitai. Prisimenu, kai fotografas Petras Malūkas, su kuriuo tada dirbome, pasiėmė šį fotoaparatą ir nuėjo fotografuoti gegužės 9 d. vykstančią Pergalės dienos šventę. Grįžta į redakciją ir sako: šūdas (Ramūnas skardžiai juokiasi)! Veidai saulėje išdegę, kiti defektai, žodžiu, nenusisekęs reportažas. Pati pirma pažintis su naujuoju aparatu buvo nekokia.
Kaip Tavo darbo specifiką spaudoje pakeitė skaitmeninė fotografija?
Į klausimą Ramūnas atsakė klausimu: O kodėl mūsų pokalbį įrašinėji diktofonu? Dėl patogumo. Čia ir glūdi atsakymas, Mindaugai! Laikai keičiasi. Dabar visi nori greitai. Nežiūri kokybės. Daugelis net nekadruoja, tik galvoja, kaip greičiau „nupyškinti“.
O nuotraukų įkainiai?
Ramūnas: Jie smuko (atsidūsta). Priežastis paprasta – visi masiškai fotografuoja. Seniau, kai karaliavo juosta, Lietuvoje viena skaidrė būdavo vertinama nuo 50 iki 100 dolerių, jeigu ji naudojama viršeliui. Visada paprasčiau ir pigiau pasamdyti du fotografijos studijų studentus. Entuziastus galima „gręžti“, jie pigiau kainuoja, nei, tarkim, samdyti profesionalius fotografus. Tačiau žinai koks rezultatas? Nulinis. O kai į internetines spaudos galerijas meta nuotraukas, tai meta visą „briedą“, kad tik būtų kuo daugiau…
Nugalėtojų nėra
Mūsų pokalbį užbaigėme kalbėdami apie skaitmeninės fotografijos naudą ir žalą.
Tai visgi, naujasis fotografijos technologijos amžius naudingas ar žalingas?
Ramūnas: Yra tiek gerų, tiek blogų savybių. Prie gerų priskirčiau greitį, kainą, patogumą. Man tiek įaugo į kraują „skaitmena“, kad kartais pasiimu juostinį fotoaparatą, nufotografuoju ir noriu pasižiūrėti, ką nufotografavau, o ten nieko nėra (šypsosi). Tačiau būtent dėl „skaitmenos“ dažnas iš mūsų apauga nuotraukomis, nebesugeba atsirinkti. Prie savotiškų blogybių galėtume priskirti ir manipuliacijas su fotografijomis. Jei žmogus nebesuvokia, tai tikras kadras ar manipuliacija, tai blogai.
Tomas:: Skaitmeninė fotografija yra patogi, pigi, tai tobulas būdas fiksuoti ir skleisti informaciją. Bet man joje nepatinka gigabaitinės atminties kortelės, su begaliniais kadrų ištekliais, keistai nuteikia galimybė uždėti „šarpą“, (nuotraukos aštrinimas, ryškinimas) ir matyti nuotraukas, kurios yra ryškesnės nei žmogaus akis yra įpratusi.
Išsiaiškinome, kad tiek juosta, tiek skaitmeninė technologija turi savų pliusų, viena kitą papildo. Technologinis progresas juda sparčiau nei galime įsivaizduoti, tad sustoti prie juostos negalime. Tačiau negalime teigti, kad juosta, kurioje žaižaruoja gyvybė, ims ir numirs. Ji gyvens. Gyvens tol, kol žmonės norės ir sieks kurti vertę. Baigsiu taikliomis Tomo įžvalgomis apie šiuos du fotografijos metodus: „Visa, kas lengvai ir greitai pasiekiama, nėra itin vertinama. O tai, kas sukurta ilgu darbu ir žmogaus protu, laikantis tradicijos turi tam tikrą vertę, kuri laikui bėgant gali tik didėti. MP3 muzikos formatą galima sulyginti su JPG grafiniu formatu, kuriuo fiksuojamos skaitmeninės nuotraukos. Tai išgryninti, sterilūs, skaitmeniniai be triukšmo ir priemaišų informacijos nešėjai. Daugeliu atvejų jie naudingi ir nepakeičiami. Tačiau melomanai pasakys, kad muzikoje svarbūs ir obertonai, kurie yra analoginėje muzikos plokštelėje ir kurių nėra MP3 formate. Matyt panašiai yra ir su analogine bei skaitmenine fotografija. Juosta sugeba fiksuoti ne tik vaizdą, ji tarsi įsiurbia ir aplinkos nuotaikas, šviesą, emocijas, tam tikrus vizualinius pustonius.“
Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“