Nors šiandien žiniasklaidoje gausu pokalbių pavadinime suformuluota tema, pabandykime pasikalbėti žaismingai ir pažiūrėti į svarbius dalykus vedami patirties ir vidinės nuojautos. Žinia, kai ko klausiu it naivus šių dienų skaitytojas (norėdamas užmegzti intrigą), kai kuo domėsiuos kaip bendramintis ir akylus kultūros procesų vertintojas. Norėtųsi, jog mūsų pokalbyje atsispindėtų ne tik svarstymai, bet ir konkretesnės tobulėjimo galimybės.
—
Neseniai pasibaigusio NMA konkurso „Žmogaus kodas“ baigiamajame seminare vyko diskusija apie žurnalisto atsakomybę perduodant žinias. Kalboms įsiplėtojus, BNS direktorius Artūras Račas tarsi priekaištavo kultūrinės spaudos leidėjams dėl mažo skaitytojų rato ir nepagrįsto mokesčių mokėtojų pinigų eikvojimo. Dabar ramiai, atslūgus diskusijų įtampai, pamėginkite apsvarstyti (ne)tiesioginį priekaištą.

Formaliai, žinoma, Artūras visiškai teisus – kultūrinė spauda gyvena (beveik) vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Bet juk mūsų mokesčiai naudojami ne vien kultūriniai spaudai: jie būtini krašto apsaugai ir policijai, sveikatos apsaugai ir švietimui, pagaliau, Seimo narių atlyginimams ir jų vadinamajai parlamentinei veiklai, kitaip tariant, viskam, kas nėra verslas ir kuo turi pasirūpinti Valstybė. Zirzti, kad aš nenoriu atiduoti savo mokesčių vieniems ar kitiems Valstybės reikalams, paprasčiausiai nerimta: piliečiams suteikiama galimybė tikslingai nukreipti 2 procentus savo mokesčių, visus kitus tradiciškai skirsto atitinkamos Valstybės institucijos. Kultūrinė spauda nepretenduoja į „liūto dalį“ tų mokesčių mokėtojų pinigų, bet nejaugi kultūrinis piliečių ugdymas Valstybei turėtų rūpėti mažiau nei jų saugumas ar sveikata – tokiu atveju išauginsime saugią ir sveiką bandą… Kita vertus, kad ir koks milžiniškas būtų kokio nors populiaraus dienraščio tiražas (ta vadinamoji „paklausa“), vien skaitytojų pinigų jo leidybiniams reikalams nepakaktų. Čia gelbsti reklama ir kitos verslo operacijos. Kultūrinei spaudai toks uždarbiavimo būdas nepriimtinas, todėl, dirbdami vien kultūrinį darbą, atrodo, turime pagrindo tikėtis Valstybės supratingumo ir atitinkamos, kad ir kuklios, finansinės paramos.

Naujosios Romuvos sumanytojo J. Keliuočio vizijoje buvo numatyti du svarbiausi leidinio tikslai: vytis Vakarų kultūrą ir vienyti visų srovių tautiečius bendrai kultūrinei veiklai. Ar šiandien šie tikslai išlieka aktualūs?

Taiklios J. Keliuočio mintys ir įžvalgos neprarado aktualumo ir šiandien – nebent kai kurios formuluotės (tarkim, žodžiai „vytis“ ar „vienyti tautiečius“) galėtų dabar nuskambėti kiek anachroniškai. Bandome laikytis žurnalo įkūrėjo idėjų XXI amžiaus sąlygomis, taikydami šiuolaikinę terminiją, kad ir visokias „integracijas“, „postmodernizmus“, „tarpdiscipliniškumus“… Neretai prisimename ir kitas šiandien vis dar įkvepiančias J. Keliuočio idėjas – man, pavyzdžiui, labai patinka toks pastebėjimas pirmame Naujosios Romuvos numeryje: paskelbęs, kad naujas žurnalas „ateina statybos bei kūrybos darbo dirbti“, redaktorius tarsi argumentuoja: „Pas mus dar tiek tuščia, kad griauti nėra ko. Reikia vien statyti ir kurti.“

O jeigu pažvelgtumėte iš šalies: kaip įsivaizduojate šių dienų kultūrinės spaudos adresatą? Kokie jo lūkesčiai, interesai, skaitymo atrankos prioritetai? Kas gali pritraukti, o kas, deja, atstumia.

Labai jau skirtingi tie kultūrinės spaudos skaitytojai – ir tai natūralu: juk spaudakultūrinė, o ne partinė, ne konfesinė… Pastebimas netgi tam tikras „susisluoksniavimas“ ar „susigrupavimas“: yra specifinis Šiaurės Atėnų mylėtojų būrelis, kitus suvienija Nemunas ar Literatūra ir menas. Suprantama, kad besidomintys literatūra labiau skaito Metus, o muzikantai ar muzikologai –Muzikos barus. Nedrįsčiau teigti, kad Naujosios Romuvos bičiuliai yra universalesni už kitus, nors žurnale, atrodytų, yra visko: proza, poezija ir literatūrologija, menas ir meno istorija ar menotyra, filosofija, psichologija, religijotyra, istorija, kultūrinė komparatyvistika… Matyt, ir čia kiekvienas atranda jam labiausiai rūpimą sritį ar problematiką, nors ne kartą iš bičiulių skaitytojų teko girdėti: „Perskaičiau viską nuo A iki Z.“ Labai džiaugiuosi, jei skaitytojai aptinka mūsų publikacijose kokių nors jiems svarbių ir įdomių detalių, kurių anksčiau ieškojo ir negalėjo rasti ar tiesiog neįtarė esant. Itin malonu, jogNaujosios Romuvos bičiuliai ima perprasti nuolatinius mūsų autorius – tiksliai identifikuoja jų rašytmo stilių, mąstymo būdą, minčių dėstymo manierą: taip užsimezga prasmingas kultūrininkų bendravimas ir kūrybinė bičiulystė. Kiek liūdniau būna girdint, kad mūsų publikacijos pernelyg sudėtingos ir nesuprantamos, tačiau stengiuosi reaguoti atlaidžiau: matyt, tokie skaitytojai dar nepakankamai subrendę, vadinasi – viskas prieš akis (nuoširdžiai manau, kad bent kiek labiau už potencialius skaitytojus praprusę žurnalo autoriai ir leidėjai turi pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi su kultūros recipientais ir paskatinti juos kilti dar aukščiau).

Esate vienas iš tų, kurie plukdo nedidelę, bet kol kas nepaskęstančią, lietuvių kultūros sklaidos valtelę. Jei pamatote kliūtį, griebiatės irklo ar ieškote pagalbos krante? T. y. ar sunku šiandien gauti paramą, surasti rėmėjų, nuoširdžių žmonių, neabejingų žurnalo leidybai? O gal kartais pritrūksta jėgų, laiko ar ryžto leistis į tokias paieškas?

Jei kalbėtume vien apie problemą „gauti paramą“ ar „rasti rėmėjų“, prisipažinčiau tiesiai šviesiai – sunku. Be to, aš nelabai išmanau šį „verslą“ ir, ko gero, niekad jo neišmoksiu. Tačiau tai anaiptol nėra dingstis traukti tą mūsų valtelę į krantą ir atsižadėti prasmingos kelionės kultūros vandenimis. Nuoširdžių ir žurnalo leidybai neabejingų žmonių išties yra nemažai ir jų – net specialiai neieškant, o kažkaip savaime – atsiranda vis daugiau. Jie visiškai neprivalo ateiti į redakciją su savo storom piniginėm, su jais nepaprastai įdomu ir malonu spręsti kitokio pobūdžio problemas – kūrybines, o jos dažniausiai kur kas sudėtingesnės už finansines. Tokioms problemoms spręsti niekuomet nestinga nei ryžto, nei laiko, nebent kartais – nesėkmės atveju – tenka pripažinti savo nepajėgumą, nepatyrimą ar kitas silpnybes ir imtis darbo iš naujo. Tačiau kūrybinės prasmės paieškos ir atradimai atperka visas kančias ir negandas.

Neretai mūsų kultūrinė spauda kaltinama atotrūkiu nuo kitų kultūrų, pernelyg simbolišku dėmesiu kitų šalių spaudai ir meno aktualijoms. Neneigsiu kaltinimo, tačiau kartais atrodo, kad visų pirma meno gerbėjai turėtų pasidomėti, kas vyksta aplink juos, čia pat, atvėrus kiemo vartus.Juo labiau, kad nemokamų renginių skaičius vis didėja, o idėjiškai aktyvių žmonių, visokeriopai atsiduodančių kultūrai, gali sutikti įvairiose Lietuvos vietose. Tad, kam reiktų skirti didesnį dėmesį: savųjų nuoširdumui ir pastangoms ar sparčiai globalėjančiam pasauliui.

Nemanau, kad į šį klausimą derėtų atsakyti kategoriškai, t. y. spręsti jį kaip griežtą disjunkciją: arba – arba. Nebent to reikalautų leidinio specializacija: tautinei kultūrai skirtas žurnalas, aišku, turėtų pirmiausia, gal net išskirtinai, skirti dėmesį savos, o ne užsienio kultūros reiškiniams. J. Keliuočio Naujoji Romuvaėmėsi ryžtingai „transliuoti į Lietuvą Vakarų Europos kultūrą“ ir kartu subtiliai gvildeno įdomiausias tautinės kultūros apraiškas. Taip yra ir dabar. Štai kad ir šviežiausio mūsų numerio pavyzdys: prisimenami du lenkų kultūros veikėjai tėvas ir sūnus Janas ir Mieczysławas Karłowicziai – beje, nepaprastai nusipelnę ir lietuvių kultūrai; publikuojamas puikaus lietuvių rašytojo Kazio Sajos apsakymas, o šalia, didžiojo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio 190-mečio proga, jo žmonos Anos prisiminimų fragmentas; A. Andrijauskas išsamiai svarsto indų estetikos ir meno tradicijas, o V. Žukas prisimena bendravimą su lietuvių menininku Stasiu Ušinsku arba štai toks įdomus derinys – T. Baltušnikienė primena apie neseniai mus palikusius Lietuvos rusų (pabrėžiu – Lietuvos rusų) dramos teatro aktorius. Ir taip kiekviename numeryje. Kurį laiką net savo programą vadinome Kultūra be erdvės ir laiko ribų – juk apmaudu būtų pražiopsoti kokį ypatingą ar tai Lietuvos, ar Vakarų Europos, ar egzotiškų Tolimųjų Rytų kultūros reiškinį. Kita vertus, Lietuvos kultūrą nepaprastai įdomu suvokti ne „savo sultyse“, o pasaulinės kultūros kontekste. Toks yra, sakyčiau,Naujosios Romuvos gyvenimo būdas, atrodo, panašiai gyvena ir kiti kultūros leidiniai Lietuvoje.

Šarūnas Andrikis, Šiaurės Atėnuose publikuotame pamąstyme, rašo, kadkultūrinė spauda Lietuvoje labai fragmentuota. Nė vienas leidinys neturi savo veido, o tuo labiau – balso, charakterio. Taip pat siūlo Lietuvai turėtitik vieną kultūros savaitraštį. Pritariate ar nepritariate tokiai, sakyčiau, kraštutinei nuomonei.

Toks įspūdis apie Lietuvos kultūrinę spaudą gali susidaryti iš pirmo ir gana paviršutiniško žvilgsnio. Tai nėra pavojinga liga, ji nesunkiai pagydoma. Receptas – dažniau ir atidžiau tą spaudą skaityti. Aš, pavyzdžiui, matau atskirus ir tikrai savitus veidus, bet ne dėl to, kad būčiau apdovanotas kažkokia mistine galia matyti tai, ko nėra, o paprasčiausiai todėl, kad nuolat toje spaudoje gyvenu. Vieno (vieningo?) kultūros leidinio Lietuvoje idėja anaiptol ne nauja ir, prisipažinsiu, niekad neatrodė man patraukli. Kodėl tuomet nesuvienijus Lietuvos teatrų, orkestrų, šokių kolektyvų, bibliotekų, leidyklų?.. Dabar vis dažniau kalbama, kad Lietuvoje per daug universitetų, juos suvienijus, būtų galima sutaupyti. Žinoma, rektorių, prorektorių, kitų brangių valdininkų bus gerokai mažiau, bet ar kas pagalvojo, kaip „suvienyti“ mokslinę, t. y. kūrybinę Medicinos, Technologijos ir M. Römerio universitetų veiklą? Būtent tas „kūrybinis suvienijimas“ man ir kelia siaubą. Nepaprastai gerbiu savo kolegas Kornelijų Platelį (Literatūra ir menas), Giedrę Kazlauskaitę (Šiaurės Atėnai), Viktorą Rudžianską (Nemunas), Danielių Mušinską (Metai), bet negaliu įsivaizduoti mūsų „vieningo“ darbo vienoje redakcijoje. Tiesą sakant, tam universaliam leidiniui jokių kūrėjų tikriausiai nereikės – jį „kurs“, matyt, kokios ministerijos ar Vyriausybės paskirti valdininkai. Tokių originalių idėjų nekildavo, rodos, net anais įdomiais – tarybiniais – laikais… Kur kas patrauklesnė man atrodo priešinga – kultūros leidinių diferenciacijos – idėja. Kadaise dalyvavęs diskusijose šiuo klausimu net drįsdavau sakyti, kad jeigu mano kolegė Audronė Daugnorienė sumanytų leisti naują, kitokį žurnalą, sveikinčiau jos sumanymą ir netgi padėčiau jį realizuoti, kad ir kaip liūdna būtų išsiskirti. Dabar galima konstatuoti, kad panašiai ir atsitiko: iš Naujosios Romuvos rubrikų Mokyklos langai ir Juvenes dum sumus bei patirties dirbant su jaunais kūrėjais gimėPašvaistė – laimė, išsiskirti neprireikė: kartu leidžiame abu žurnalus. O jeigu kas nors neįstengia atskirti Naujosios Romuvos veido nuo Pašvaistės skruostelių – ar dėl to kalti leidėjai?..

Vasaros pabaigoje pradėtas dienraščio „15 min“ projektas „15 valandų“, kuriame publikuojami pokalbiai su kūrėjais, tarsi įrodo, kad kultūrinės ir tradicinės žiniasklaidos bendradarbiavimas įmanomas, netgi gali duoti pozityvių rezultatų. Kaip manote jūs?

Tradicinę žiniasklaidą (bent jau šiame kontekste) norėčiau suprasti kaip gerokai „platesnę“ už specializuotą – kultūrinę (arba politinę, teisinę, sportinę, kriminalinę ar pan.). Tokiu atveju kultūra būtų viena iš didelio laikraščio skilčių. Tai, pirmiausia, natūralu ir labai gražu. Kad šis bendradarbiavimas būtų prasmingesnis, apie kultūros reikalus (kaip, beje, ir apie sportą ar kriminalus) turėtų rašyti specialistai, o ne žurnalistai-„universalai“. Atmintyje vis dar išlieka kadaise aptikti tokios „žiniasklaidos“ pavyzdžiai, tarkim, kai po antrašte apie Eimunto Nekrošiaus gastroles Italijoje buvo galima sužinoti apie orą ir parduotuvių asortimentą Romoje, apie netoliese vykusias dviratininkų lenktynes, o apie spektaklį – nebent pavadinimą… Bet yra ir itin gražių pavyzdžių: nūnai Rimvydas Stankevičius Respublikoje, kiek anksčiau – Arvydas Juozaitis, Rolandas Rastauskas, Vaidotas Daunys Lietuvos ryte. Tad ir „15 valandų“ – labai sveikintinas projektas.

Na, po pasvarstymų galiausiai prieikime prie vienokių ar kitokių bendresnio pobūdžio išvadų, pasiūlymų sau ir kitiems, toje pačioje valtyje besiiriantiems kolegoms. Kaip siūlote plaukti toliau: apdairiai ir palengva ar drąsiai, nevengiant seklumų ir kliūčių.

Labiausiai norėčiau išvengti kokių nors patarimų ar pasiūlymų… Bet – pamąstykime kartu: kultūra juk ne kova, ne karas – ypatingos drąsos čia nereikia. Kadangi kultūros esmė yra kūryba, apdairumas tikrai nepakenktų. Skubėti irgi nėra kur, verčiau susikaupti, išryškinti tikslus ir įvertinti turimas jiems pasiekti galimybes. Kliūčių ir seklumų išvengti nepavyks, bet mėginti jas įveikti derėtų mąsliai, o ne galvotrūkčiais ir užmerktom akim…

…mintyse iškyla J. Apučio apysakoje „Skruzdėlynas Prūsijoje“ aprašytas ryškus kelionės traukiniu į nežinomybę epizodas, kurio viename mistifikuotų vagonų žiurkės plėšo knygas ir mėto jų lapus į už traukinio liekančią tamsą… Gerbiamas Andriau, paskutinis klausimas labai paprastas — ar kyla grėsmė žmogui išmokti nebeskaityti?

Jau kurį laiką bandoma palaidoti popierines knygas ar laikraščius, o jie vis niekaip nemiršta – bet juk ir elektroninę knygą ar žinias internete reikia parašyti ir perskaityti… Tam tikrą pavojų kelia nūn labai madinga „vaizdinė kultūra“, ypač prasta, nemeninė, taigi iš esmės ne-kultūra – visokie klipai, reklamos, „instaliacijos“. Negaliu profesionaliai šio pavojaus įvertinti – trūksta specialių žinių, net ir jas turint, reikėtų apie tai rimtai diskutuoti. Bet štai ateina tokia mintis: dar nebuvo knygų, o jau atsirado šūkis panem et circenses. Tai – amžinas minios poreikis, per amžių amžius minia iš esmės napakito, be to, ji visada buvo ir bus gerokai didesnė nei saujelė kultūringų ir kūrybingų žmonių. Knygos atsirado ir išlieka todėl, kad egzistuoja ši saujelė. Vargu ar kūrybingai mažumai pavyks kada nors perauklėti minią, bet tikėkimės (ir tam yra pagrindo), kad minia nepraris šios saujelės. Nebeskaityti – kartu atsisakyti kalbos, o tai savo ruožtu reikštų „atgal į mišką“. Negaliu įsivaizduoti tokio žmonijos žygio…

Ramybės nedavė
skaitytojų brolijos narys
Saulius Vasiliauskas

Šaltinis: bernardinai.lt

Susiję