Kartais, kai žiūrime filmus, pabaigoje kūrėjai leidžia suvalgyti skaniausią uogą ir parodo vaizdus, likusius už kadro. Tokį malonumą noriu suteikti ir skaitytojams, parodydama tai, kas liko paraštėse besikalbant su pašnekove.

Pokalbiui nukrypus nuo darbų temos ir pasisukus arčiau asmeninio gyvenimo, Berta apie antrąsias puses sakė: „Kažkur skaičiau, kad mylimas žmogus yra labai sureikšmintas, ir aš su tuo sutinku. Nuo vaikystės girdi apie princą ant balto žirgo – tai kvaila ir neteisinga. Bet įsikimbi šios minties, ieškai ir suvoki, kad to nėra. Mylėti gali viską: savo gyvenimą, šeimą, draugus… Šitaip galima išpildyti meilės jausmą. Aišku, atsiranda tasai žmogus, bet neturi vien juo apsiriboti“ (žr. nuotr. „Meilė“).

Berta pastebi, kad reikia teigiamai žiūrėti į tai, ką turi, o ne ko neturi. Žmonės dažnai būna su kažkuo vien tam, kad nebūtų vieni, ir vis tiek jaučiasi blogai. Dėl to geriau išmokti būti vienam. O jei to nesugebi, veikiau esi kaip naminis gyvūnas (žr. nuotr. „Draugystė“).

Tiems, kas bijo likti vieni, lektorė sako: „Mes galime išgyventi vieni, mums nereikia kažko šalia, kad išgyventų už mus. O jeigu žmogui to reikia, mano manymu, kažkas yra negerai. Aš kaip tik manau, kad žmogui reikia išmokti būti vienam ir stipriam“ (žr. nuotr. „Vienuma“).

„Man patinka Mahatmos Gandhi mintis: viskas, ką gyvenime padarysi, bus labai nereikšminga, bet svarbu, kad tu tai darytum. Ir šitą pokalbį mes gal sureikšminame, nes juk eisi, praeisi ir nieko nebeliks. Kaip ir sėkmė, apdovanojimai. Juk tu išnyksi, dingsi ir nieko nebebus. Nereikia susireikšminti. Absoliučiai viskas yra laikina“, –  savo požiūrį apibendrina Berta (žr. nuotr. „Laikinumas“).

Kai niekam nežinomas dainorėlis kartą visus nustebina ir užtraukia savo kūrybos dainą, baro svečiai jį aplodismentų vėju neša į didžiąją sceną. Bet paklauskite, ar jis norėjo palytėti dangų? Gal jam smagiau ant žemės linguoti kartu su trisdešimčia nuolatinių baro lankytojų nei trimis tūkstančiais kažkur ten?

Šįkart – apie Bertą, kuri nesiekia dangaus ir lipa iš plastmasinų standartų rėmų.

– Batsiuvys be batų, Berta – be nuotraukų?

– Ne, nuotraukų turiu. Tai – kaip dienoraštis. Mažą mane fotografavo tėtis. Keliaudama kartais pati save nusifotografuoju. Įpratau nuo vaikystės žinoti, kaip viskas kinta, ir tai įamžinti. Gal tai nereikšminga, bet man svarbu. Taip prisimenu ne tik vaizdą, bet ir kaip jaučiausi, ką išgyvenau.

Tu augi, grįžti prie tų albumų. Jei neturėčiau, jausčiausi lyg neturėčiau kokios dalies. Dėl to nuolat šitai tęsiu.

Sako, kad save fotografuoja savimylos, bet nebūtinai nuotraukoje turi būti gražus. Gal tą dieną baisiai atrodai ir pažiūrėjęs į tokią nuotrauką sau pasakysi: „Aš nebenoriu, kad taip būtų“.

– Retas saugotų tokias nuotraukas…

– Vadinasi, savęs bijai, nemoki su savimi būti. Jei verkei, tai natūralu, kad tau užtino akys. Gal nenori, kad kiti matytų, bet save patį turi priimti visokį.

– Kaip suprasti, ką nori veikti gyvenime ir kaip tinkamai pasirinkti?

– Pirmiausiai, visi turi daryti tai, kas jiems patinka – atsisėsti, nuspręsti ir daryti. Aš irgi nesu tikra, ar tai, ką darau, yra mano. Man atrodo, kad klaidžioti yra labai normalu, bet net ir klaidžiojimui tu turi nuspręsti, kuria kryptimi traukti. Jeigu tau smagu vaikščioti po pievą, melžti karves, tai ir turėtum daryti ir negalvoti, kad tai prastas užsiėmimas.

Žmonės stengiasi daryti tai, iš ko gali daugiau uždirbti, kas madingiau, ką liepia tėvai, ir tada nelaimingi skundžiasi. Be viso to, dar ir neuždirba, nes nejaučia malonumo.

Jei visi darytų, ką nori, būtų daug laimingesni.

– Beklaidžiodamas taip gali niekada ir nepasirinkti, ko išties nori.

– Žmonės sako: „Dirbau 10 metų, nepatiko, bet tai kaip dabar man mest?“ O tai ką, geriau dirbti dar 10 metų ir kamuotis? Kam to reikia?

Neseniai skaičiau, kad sienos yra tam, kad atbaidytų tuos, kurie nenori jų įveikti. Įveiks tie, kurie turės pakankamai noro. Jei norėsi – išlauksi. Bet jei pradės pjauti – ieškok kažko kito.

Aš to nebijau. Man ir dabar atsibosta, pasidaro sunku, jautiesi nestabilus. Pagalvoji, kad būtų paprasčiau dirbti kasininke. Bet žinau, kad jeigu iš manęs atimtų visus aparatus, jausčiausi nevisavertė.

– Bet tada būtų tikrosios atostogos.

– Nemanau. Būtų daugiau įtampos, nes nematyčiau prasmės keliauti, jei negaliu daryti, ką mėgstu. Tiesiog turi būti periodai, turi pasiilgti to darymo, kai pasiklysti tarp tūkstančių nuotraukų… Pasiilgęs su džiaugsmu vėl darbuojiesi naujomis jėgomis.

– Kaip ilsitės nuo darbo?

– Tu neišjungi smegenų, kad va – nebegalvosiu. Beeinant gatve gali sakyti: „O, toje video sekundėje padarysiu kitaip!“

Tu nuolat matai, nuolat skamba muzika, smegenys dėlioja ir tik spėk užsirašinėti. Kartais išsijungi, sportuoji, keliauji, kelias dienas žiūri filmus. Nors pasiteisini, kad dirbi, nes ir iš to mokaisi. Tuo pačiu pavargsti, bet darbo imiesi su naujomis jėgomis. Dirbi iš esmės 24 valandas, bet turi ir pailsėti, nes kitaip prasigersi darbu.

– Esate spontaniška ar mėgstate planuoti?

– Mėgstu užsidegti. Tada prasideda panika, staigiai turiu daryti. Bet turiu nusiraminti, nes niekas nevyksta sparčiai. Greitai būna nebent greitas maistas.

Turi išlaukti reikiamo momento. Gali ir 10 kartų klysti, o vieną dieną padaryti daugiau nei per mėnesį. Procesas, kurio nepaskubinsi.

– Retorinis klausimas: kaip išliekate originali?

– Aš nemanau, kad esu originali, išskirtinė. Nemanau, kad iš 100 darbų būtent mano išsiskiria. Tiesiog ieškau savo kalbėjimo, savo raiškos būdo. Tuo ir esu kitokia – nekopijuoju.

Kiekviena tema diktuoja savo darbo sąlygas, reikia mokėti prie jų prisitaikyti. Juk ir 50 studentų ta pačia tema padaro skirtingai – ieško savo būdo.

– Vadinasi, darbe pralaimi kūrėjas?

– Būna lygiosios.

Negerai visiškai pasiduoti temai. Turi suvokti, ką darai: kodėl neveikia tavo taktika, kodėl veikia padiktuota? Nuolat pasineri į savianalizes ir tai varo iš proto. Būna, kad pabaigusi negaliu žiūrėti, nes tiesiog prievartavai temą, ji paviršutiniška – tarpusavyje nesusiję ir nieko nesakantys vaizdai. Turi ieškoti ir temos, ir raiškos, kad nepadaryum šlamšto. O jo yra daug.

– Sakoma, geras idėjas reikia vogti…

– Tu turi ne vogti, bet žiūrėti, tyrinėti ir mokytis, nes iš aklos vagystės nieko nebus. Kuo daugiau žiūrėsi, tuo daugiau pamatysi. Išmoksi ne tik gerų, bet ir blogų dalykų. Vagišiams niekada gerai nesibaigia.

Mintys iš niekur neateina, jos kažkur jau yra kilusios, kažkas įkvepia, duoda postūmį joms rutuliotis. Aš turiu minčių debesį, kurį susiaurinu, atmetu, kol lieka kelios dominančios temos, ant kurių pasijungi. Turi matyti viską savo srityje, kad galėtum išmokti padaryti kažką savaip.

Multimedija yra nauja sritis, niekas nežino, kaip išties reikia dirbti. Todėl daug kas eksperimentuoja: vienas nueina į vieną pusę, kitas – į kitą. Tada žiūri, kas ką gero, ką blogo padarė, ir bandai iš to sulipdyti savo.

Gal kam keistai atrodo, kai sakau, kad dėstau. Man dar pačiai pasimokyti reikėtų, bet į tai žiūriu kaip į dalijimąsi žiniomis. O žinau kiek daugiau nei pirmakursiai – suprantu iš reakcijų. Tuomet jiems kyla klausimų, aš papasakoju, ką darau. Ir ne tam, kad pasirodyčiau, o kad jie paklaustų, kaip aš tai padariau.

– Jūsų srityje svarbiau praktika?

– Be teorijos nebūsi geras praktikas. Iš tikrųjų teoriją krauni į kuprinę pats to net nesuvokdamas, nejučiomis. Bet tu supranti, kad jei reikės, tu ją atsidarysi ir ten bus tiek tau reikalingų daiktų, kuriais galėsi pasinaudoti!

Kai žinai istoriją, teoriją, pradedi kitaip suprasti, kitaip matyti to net nejausdamas. O jei jauti, suvoki, išvis puiku.

Vien akių ir paspausti mygtuką negana. Pirmiausiai turi daug ruoštis, galvoti, žinoti, tada fotografuoti. „Va, padarysiu tą ir aną“ ir puoli fotografuoti. Taip nebūna.

– Vaizdo žurnalistika – tai būdas atskleisti talentą?

– Aš apskritai nelabai turiu talentų. Talentą turi tas, kas, pavyzdžiui, groja nuo penkerių metų ir tuo gyvena. Man pavydu ir smagu.

Gebėjimas fotografuoti yra darbo rezultatas. O fotografuoti pradėjau pakankamai vėlai ir savo maksimumo dar nepasiekiau. Nemanau, kad jis išvis ir pasiekiamas. Kita vertus, kaip ne kiekvienas gali dainuoti, veikiausiai ne visi vienodai ir mato.

Kalbant apie talentus, mano srityje labai pasitarnautų gebėjimas važinėti riedlente – nereikėtų įmantrių prietaisų judinti kamerą. Jei būsi vaizdo žurnalistas ir mokėsi groti kokiu nors instrumentu  – irgi super.

– Komanda ar individualumas?

– Gali dirbti ir vienas, bet tada užsisuki, pasiklysti. Tema būna atskleista siauriau nei tuo atveju, kai daro keli žmonės, nes atsiranda skirtingas matymas, kyla ginčai. Reikia išmokti suprasti, kad kritika nėra asmeninė: jeigu negraži nuotrauka, tai atrodo, kad sako, jog tu esi negraži. Bet juk taip nėra. Tiesiog ta nuotrauka netinka arba ji ne toje vietoje. O kai paaiškina, suvoki, kad tikrai darei mėšlą.

Būna, kartu ir nesidirba. Tada nesikamuoji. Bet įsivažiavus vienas kitą papildai, tampi kaip vienetas, supranti iš mirksnio. Tuomet komandą pakeisti netgi sunku.

Bet kokiu atveju geriau kelios galvos nei viena. Čia lygiai tas pats kaip vienas negali susitvarkyti su psichologinėmis problemomis.

Susiję