„Kultūrinė spauda yra žlugdoma, nes nebegali tinkamai atlikti savo misijos – atspindėti, apmąstyti ir vertinti šalies kultūrinio gyvenimo“, – rašoma kultūrinės spaudos leidėjų birželio mėnesį įteiktame kreipimesi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.

Apie dabartinę kultūrinės spaudos padėtį, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo darbą bei savaitraščio „Literatūra ir menas“ permainas kalbamės su vyriausiuoju savaitraščio redaktoriumi Kornelijumi Plateliu.

Kaip apibūdintumėte šiandienės kultūrinės spaudos situaciją Lietuvoje?

Pirmiausia kultūrinės spaudos situaciją galima vertinti dvejopai: mums netrūksta kultūrinės spaudos, tai yra aišku. O antra, mums labiau trūksta tos spaudos skaitytojų ir pirkėjų. Nors skaitytojai ir pirkėjai nesugebėtų išlaikyti nė vieno kultūrinio leidinio Lietuvoje, tačiau apsidairius aplinkui, – tiek didelėse šalyse, tokioje kaip Lenkijoje, tiek ir mažesnėse, kaimyninėse valstybėse, – visų kultūrinių leidinių tiražai yra panašūs. Visi, norėdami išgyventi, turi gauti kažkokią valstybės dotaciją. Kadangi valstybės dotacija yra nedidelė, taip ir atrodo tie kultūriniai leidiniai – ne visada patraukliai, greičiau skurdžiai ir varganai.

Bet juk buvo laikai, kai „Literatūros ir meno“ tiražas siekdavo 70 tūkstančių per savaitę.

Tikrai taip. Tačiau tai buvo laikotarpis, kada dienraščiai nedrįso rašyti taip, kaip drįso „Literatūra ir menas“. 1989–1990 metais, įsikūrė dar keli leidiniai, tokie kaip „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“, „Dienovidis“, manydami, kad tai pelningas verslas. Visi šie leidiniai įsikūrė iš tos pačios redakcijos žmonių, tik išsiskirstė į mažas kontorėles. Tačiau tokių tiražų kaip „Literatūra ir menas“ šie leidiniai nepasiekė. Tiražai ėmė staigiai mažėti ir sumažėjo iki tokių, kokius turime šiandien.

„Literatūrai ir menui“ vadovaujate dešimtmetį. Kaip leidinys per tą laiką pasikeitė?

„Literatūra ir menas“ leidžiamas nuo 1946 metų, tad būta visko. Viena vertus, džiugu, kad išsaugojome tradicijas, patyrusių ir kvalifikuotų žmonių. O antra vertus, sovietiniais laikais negalėjome rašyti, apie ką norime. „Literatūroje ir mene“ tos ezopinės kalbos buvo daugiau, o ir žmoniškesnio kalbėjimo apie tuos menus. Todėl žmonės skaitydavo savaitraštį. Puikiai pamenu, kaip pats jo su nekantrumu laukdavau, žinodavau kodą, kaip reikia skaityti ir puikiai suprasdavau, ką norima pasakyti. Tačiau laikai praėjo, dabar bet kas gali išsakyti viską, ką galvoja.

Šiandieniuose dienraščiuose daug dezinformacijos, sakymo vienas apie kitą, informaciją pakreipiant vienaip ar kitaip. Kultūros srityje kalbėjimas pasidarė atsargesnis, nes čia viskas su kūryba susiję. Lietuva maža, visi vienas kitą pažįsta ir nenori pyktis, bijo, kad įsižeis, pradės nebesisveikinti. Visa tai veikia psichologiškai mūsų kritiką, ir tokio atsargumo kultūrinėj spaudoj dabar pastebiu vis daugiau.

O auditorija per tą laiką stipriai pakito?

Pusės mūsų auditorijos jau nebeliko. Išmirė.

Tai gal laikas atsijauninti ir ieškoti naujų skaitytojų?

Kaip tik rengiamės naujam proveržiui. Pasiversime savaitiniu žurnalu, bus spalvotas viršelis, nespalvotas vidus, ir bandysime telkti jauną auditoriją. Esame bandę leisti ir jaunimo rubrikos „Aktyvios meno jungtys“ žurnalą, tad bandysime vėl atgaivinti šią idėją ir pritraukti daugiau jaunų ir aktyvių žmonių. Jei nieko neveiksim ir nedarysim, tai ir paskutiniai skaitytojai išmirs…

Vyrauja nuomonė, kad greitai internetas numarins laikraščius. Ar nekilo minčių pasukti internetinės erdvės link?

Žinoma, žiniasklaidos ateitis turbūt yra internetas. Pats laikraštį skaitau internete ir prieš paskelbiant, ir po išspausdinimo. Pripratau. Net nelabai norisi priimti tekstų, spausdintų mašinėle. Bet vis tiek jauni žmonės dar mėgsta tą popierinį variantą, todėl reikia galvoti, kaip pateikti tokį produktą, kuris būtų patrauklus.

Minėjote, kad finansinė situacija nėra dėkinga kultūrinei spaudai, tad iš kur gavote lėšų atsinaujinti?

Laimėjome nedidelį projektą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Tai nėra dideli pinigai: tiek, kiek išeis spaudos pabrangimo, tai tiek ir gausim. Tai dviejų metų projektas, todėl ir ryžomės tokiam žingsniui. Žiūrėsim, kaip bus, jei nepavyks, teks jau migruoti į internetą.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skirstoma parama yra pagrindinis egzistavimo šaltinis daugeliui kultūrinių leidinių. Ar per šį fondą gaunama parama yra pakankama leidiniui išsilaikyti?

Taip, tai pagrindinis fondas, tačiau šis fondas labai atšiaurus kultūriniams leidiniams. Prieš 15 metų jis buvo įkurtas iš Kultūros ministerijos biudžetinės programos, kuri finansavo 17 leidinių. Pačioje pradžioje finansavimas siekė 1,7 milijono, dabar jis siekia 1,35, o kultūrinių leidinių yra 24. Nors fondas išaugo tris kartus, tačiau niekas nesikeičia. Šiuos skaičius aš vadinčiau skandalingais.

Dėl šių skaičių kultūrinės spaudos leidėjai birželį kreipėtės į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, išreiškėte susirūpinimą dėl nuolat mažėjančios valstybės paramos kultūrinei spaudai. Kokio atsako sulaukėte?

Taip, išreiškėme susirūpinimą ne tik dėl paramos kultūrinei spaudai, bet ir dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tvarkymosi. Atsaką gavome. Kultūros ministerija įkūrė specialią darbo grupę, kuri sprendžia, ką su tuo fondu daryti.

Ar galima tikėtis, kad ateityje situacija gerės?

Dabar mums svarbiausia įsisavinti lėšas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Kiekvienas leidinys, kuris dalyvauja tame projekte, yra finansuojamas tam tikru procentu iš to fondo. Bet tam, kad tas fondas, pavyzdžiui, nuo 21 iki 50 procentų finansuotų, turėtume nueiti vos ne kryžiaus kelius.

Bet ar ne mūsų valstybės institucijos turėtų būti suinteresuotos labiau paremti savo šalies kultūrą?

Realiai vis tiek valstybė remia. Gal šis finansavimas šiek tiek mažesnis nei Estijoje, bet šiek tiek didesnis nei Latvijoje. Tačiau svarbiausia, kad ta parama būtų veiksminga, naudojama ir pasiektų tuos, kurie kažką veikia. Kad ir pats Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, juk jis trigubai išaugo. Tai gal buvo galima bent padvigubinti paramą kultūrinei spaudai? Bet kai sumažino, tai sumažino, net nebepadoru darosi. Valstybė, žinoma, rūpinasi kultūra, tik kad tas rūpinamasis baigtųsi geruoju…

Ketinama steigti Menų tarybą, ir jai ketinama patikėti visus lėšų paskirstymo darbus, todėl dėl ateities esame šiek tiek nusigandę. Matant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo veiklą, darosi baugu, kad Menų taryba netaptų analogu minėtam fondui. Kultūra yra toks dalykas, kur valstybė nelabai gali daug ką padaryti, aišku, tik remti. Lietuvos kultūra man primena pasakaitę, kur žmogus pasisodino daržovių ir norėdamas, kad šios greičiau užaugtų vis tempė, tempė į viršų, kol galiausiai visai nuskabė…

Tai kaip pažaboti tuos kultūrinės spaudos skabytojus?

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde yra labai daug interesų, ir visi tuos savo interesus sugeba „prasukti“. Ir dar sugeba ir valdžios darbą iškraipyti, finansuodama ne visai įstatymus atitinkančius projektus. Duodama per fondą vienai leidinių grupei kompensuoti PVM padidėjimą. Bet juk tai nėra fondo reikalas, fondas juk veikia pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Arba duoda 3 mln. litų leidinių pristatymui į kaimo vietoves. Tai mes į tuos pinigus net nesikreipiame, nes apskaičiavus mes gautume 250 Lt per savaitę. O tuos pinigus gauna tokie žurnalai kaip „Panelė“, „Būrėja“ ir panašiai.

Bet situacija savaime nepagerės.

Pinigų gali ir niekados neužtekti. Nėra lengva, tačiau reikia bandyti užmegzti konstruktyvų dialogą. Reikia stengtis. Atviriau ir principingiau vertinti kultūrinius reiškinius. Taip pat labai reikia kiekvienos srities probleminių straipsnių, kurie profesionaliai atspindėtų realią kultūros situaciją. Reikia stengtis ieškoti ir to, ko reikia jauniems žmonėms.

Interviu parengė Dalia Rauktytė – žurnalistikos bakalauro studijų programos IV kurso studentė