Už viso to: liekninamosios piliulės, dietos ir plastinės operacijos. Dėl grožio moterys pasiryžusios iškęsti viską. Svarbiausia – bent priartėti prie tobulo kūno įvaizdžio.

Tačiau tobulo kūno nebūna, tikina Vilniaus universiteto profesorė antropologė Janina Tutkuvienė. Anot jos, žiniasklaidoje vyraujantis tobulo kūno įvaizdis specialiai sukurtas taip, kad jo niekada nepasiektum. Juk tada nebeliktų kam pirkti liekninamąsias piliules ir skaityti straipsnius apie dietas.

Grožio sąvoka – ne šių laikų išradimas. Kaip keitėsi grožio standartai per visą žmonijos istoriją?

Kol žmonių populiacija  buvo labai primityvi, ji turėjo tik vieną grožio standartą – biologinę sveikatą. Žmonės žvelgė į gyvenimą labai paprastai: sveikas žmogus yra tas, kuris neserga ir kuris gali palikti palikuonių.

Vėliau, kai gyvenimas gerėjo, nebereikėjo galvoti vien tik apie tai, kaip pelnyti eilinį duonos kąsnį. Žmonės atsisėdo ir pradėjo mąstyti: atsirado naujų idėjų apie tai, kas yra gražu ir sveika. Atsirado papuošalai, ir žmonės pradėjo puoštis. Jie nutolo nuo biologinių dalykų, teiginių, kad svarbiausia – sveikata ir reprodukcija.

Visi šie papuošalai yra gerai tol, kol neperžengiamos ribos. Kai biologiniai kriterijai atsiduria antrame plane, į pirmąjį iškyla tokie, kuriuos logiškai suvokti sunku. Vienu istoriniu laikotarpiu  buvo madingas perdėtai riebus kūnas, kitu – pernelyg liesas, vėliau pernelyg pabrėžtas moteriškumas. Dabar turime savą ribų peržengimo pavyzdį – lieknas kūnas ir didelė krūtinė.

Šiais laikais dėl grožio kanonų įtvirtinimo labiausiai kaltinama žiniasklaida. Koks jos vaidmuo formuojant grožio standartus?

Kol nebuvo masinės žiniasklaidos, paskleisti visuotinius grožio standartus ar apskritai bet kokius stereotipus buvo daug sudėtingiau. Šiuolaikinė žiniasklaida akimirksniu gali sukurti mitą.

Žiniasklaidos priešaušriu jos prototipas buvo asmeniniai pašnekesiai, gandai, įvairūs skelbimai ant stulpų. Tačiau žinios buvo labai išsibarsčiusios, todėl buvo sunku paskleisti kokią nors informaciją visai visuomenei, juo labiau, klaidingą informaciją ar mitą. Žmogus galėjo parke užlipti ant bačkos ir pašnekėti, bet jei jis pasakė nesąmonę, susirinkusioji minia jį nušvilpdavo. Kažkas galėjo mėginti paskleisti kokią nors keistą idėją, bet jeigu daugeliui žmonių ji pasirodydavo nepriimtina, jie į ją tiesiog nereaguodavo. Visuomenei nepriimtinos idėjos neprigydavo, neįeidavo į liaudies atmintį, netapdavo patarlėmis ir priežodžiais. Stereotipams prasiskinti kelią į visuomenę buvo sudėtinga.

Šiuo metu, kai žinia per kelias sekundes paskleidžiama visam pasauliui iš karto, atsiranda pavojų. Žmonėse gajus bandos jausmas. Jei tau pasako, kad dabar gražu yra atrodyti taip ir ne kitaip, iš pradžių gali su tuo nesutikti, bet netrukus pastebėsi, kad visos žiniasklaidos priemonės skelbia tą patį. Vadinasi, turbūt visi turi tą pačią nuomonę, o jeigu taip – matyt, ji teisinga.

Kai labai daug skirtingų kanalų vienu metu paskleidžia tą pačią informaciją, ją perima labai daug žmonių: net ir tie, kurie turi kitokią nuomonę, pasiduoda bandos jausmui.

Mes atlikome tyrimą ir apklausėme paauglius. Vienas klausimas anketoje buvo apie tai, kas padėjo susiformuoti požiūriui apie gražų kūną ir tai, kaip turėtų atrodyti jie patys. Tai buvo klausimas be nurodytų atsakymo variantų, jį paaugliai turėjo įrašyti patys. Daugiausia jų atsakė, kad labiausiai požiūrį į kūną lemia draugų požiūris, bet labai mažai savo dažnumu atsiliko ir kitas atsakymas: žiniasklaida. Apklaustieji net surašė konkrečius žurnalus, kurie jiems padarė įtaką.

Kodėl, Jūsų manymu, žiniasklaida tapo tokia galinga, kad gali ganyti visą bandą ten, kur jai patinka?

Žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia, bet, manau, iš tiesų ji – pirmoji, nes su informacija šiais laikais galima padaryti bet ką. Anksčiau žmones pasiekdavo tik patikrinta informacija, dabar – į viešąją erdvę lengva paleisti prieš kelias sekundes suformuluotą nepatikrintą mintį.

Ilgą laiką žmonės labai pasitikėjo žiniasklaida. Pavyzdžiui, skaitydama sovietinę žiniasklaidą, visuomenė nepasitikėjo tik viena skiltimi – politika. Politikos puslapiai buvo iš karto tarsi užbraukti: niekas jų neskaitydavo, nes visi žinojo, kad juose rašomas absoliutus melas. Tačiau, jeigu kas nors parašydavo kažką iš fizikos, matematikos ar medicinos srities, tai buvo taip patikrinta, kad straipsniais buvo galima visiškai pasitikėti. Bet kas į laikraščių puslapius nepatekdavo. Buvo stengiamasi, kad rašytų specialistai, tikrinama, kad informacija būtų nepavojinga ir panašiai. Todėl visuomenės pasitikėjimas visa žiniasklaida, išskyrus rašančia apie politiką, buvo labai didelis.

Po to, kai atkūrėme nepriklausomybę,  pradėjome pasitikėti ir politikos naujienomis. Juk gyvename demokratiškoje visuomenėje, todėl peršasi prielaida, kad visi šneka ir rašo teisybę.

Tik štai praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, žiniasklaida pasikeitė. Visais sudėtingais klausimais – medicinos, mokslo tematika, pradėjo rašyti nebe specialistai, o žurnalistai.  Tai nėra savaime blogai. Kai kurių leidinių žurnalistai visada prieš rašydami straipsnį ateina pasišnekėti su specialistais ir apsidraudžia, kad nesuklys rašydami apie tai, ką galbūt išmano netobulai. Bet taip yra ne visur. Kartais žurnalistai nueina paprastesniu keliu: peržiūri keletą interneto naujienų portalų, perskaito keletą straipsnių ir pamėgina kažką sukurpti patys. Tai gresia klaidomis ir subjektyvumu.

Ar formuodama grožio standartus žiniasklaida atstovauja savo ar kokių nors kitų grupių interesams?

Žiniasklaida glaudžiai susijusi su grožio pramone. O jai stereotipiniai grožio standartai gyvybiškai svarbūs. Juk,  jeigu neformuosi nuomonės ir nepasiūlysi idėjos, niekas jos ir nesivaikys.

Šiandien net ir iš kūno norima pasipelnyti. Įdomiausia, kad grožio pramonė – labai gudri industrija. Joje dirba galingos medikų, psichologų ir psichiatrų komandos. Jie puikiai žino, kad visuomenėje negali būti 80% labai lieknų moterų, nes turi būti natūralus kūno formų pasiskirstymas, nuo minimumo iki maksimumo. Jie supranta, kad kai kurias kūno proporcijas turėti yra neįmanoma. Ir jie specialiai paskleidžia mitą, kad būtent tai yra madinga. Žmonėms belieka tik stengtis vardan to neįmanomo tikslo. Atsiranda rinka liekninamosioms piliulėms, sporto klubams, kremams.

Ši sistema labiausiai veikia per žurnalus, ypač moteriškus. Jų redaktoriai priima sprendimus, apie ką rašyti. Galbūt jų asmeninė nuomonė yra gerokai nutolusi nuo stereotipų ir jie suvokia, kad siūlyti grožio standartus yra kvaila. Tačiau redaktoriai vis tiek nori, kad reklamos užsakovai pirktų reklaminį plotą būtent jų leidinyje. Todėl jie ir skiepija bendrą tendenciją, kad grožis privalo būti toks, o ne kitoks.

Galbūt kartais žurnalai ir pateikia vieną kitą objektyvų straipsnį, tačiau iš rubrikos „Kas madinga ir gražu“ vis tiek žvelgia ypač lieknos moterys. Jų nuotraukos automatiškai paverčia niekais visus objektyvius straipsnius. Nesvarbu, kad viename straipsnyje bus parašyta, kad net ir dešimties kilogramų antsvoris yra kur kas sveikiau už visiškai liekną kūną, bet žurnalą atsivertusi mergina pirmiausia pamatys mados rubrikos nuotraukas. O jose matys ne drabužius, o liekną kūną. Tai žmogaus pasąmonės dalykai: žvelgdamas į nuotraukas, žmogus drabužio vaizdą fiksuoja tik laikinojoje atmintyje, daug stipriau jis užfiksuoja tai, kas yra kūniška.

Kai jis visur mato vienodą kūno įvaizdį, kuris paveikia jo mąstymą, kol susidaro nuostata, kurią sudėtinga pakeisti.

Grožio kriterijai skatina visus supanašėti: sverti tiek pat kilogramų ir turėti centimetrų tikslumu vienodas kūno apimtis. Kuo mūsų visuomenei gresia toks suniveliuotas grožio supratimas?

Pažvelkime į gamtą. Joje – stulbinanti rūšių įvairovė. Net kiekvienoje rūšyje daugybė skirtumų. Dabar egzistuoja žmonių įvairovė: mes turime skirtingus kūnus ir skirtingus veidus. Kai įvairovės nebebus, ateis pasaulio pabaiga. Tai įrodys, kad viskas šiame Visatos raidos etape jau išsemta.

Įsivaizduokite, kad Dievulis pridėliojo plastilino rutuliukų ir iš visų jų lipdė žmones. Jei vienas išėjo su didesne nosimi, vadinasi, mažiau plastilino liko pėdai – ši bus mažesnė. Jei nulipdė stambesnę apatinę kūno dalį, vadinasi, viršutinė bus smulkesnė.

Kiekvienas žmogus yra mozaika, sudėliota iš skirtingų bruožų: vieni labiau atitinka šiuolaikinius grožio standartus, kiti mažiau. Jei mes surinktume absoliučiai visus moteriškiausius bruožus: tobulas akis, lūpas, kojas, tobulų proporcijų liemenį ir klubus, ir viską sudėtume į vieną vietą, gautume dirbtinai suformuotą, supermoterišką variantą. Tai būtų nesveikas variantas. Juk žinome, kad vyriškų ir moteriškų hormonų kiekis organizme turi tam tikras ribas: blogai ir kai kiekvienos rūšies hormonų per mažai ir kai per daug. Taip ir su moteriškumą išreiškiančiais bruožais.

Tačiau kai kurioms moterims užtenka turėti vieną vienintelį netobulą bruožą, kad jos pradėtų kompleksuoti.

Neįmanoma, kad visi moters bruožai būtų tobuli, kad ji turėtų Barbės veidą ir supermoterišką figūrą. Pavyzdžiui, yra paskaičiuota, kad bent jau panašią į Barbės figūrą gali turėti tik viena iš 150-200 tūkstančių moterų, nes šioje per daug labai drastiškai vienas kitam prieštaraujančių dalykų.

Žmogus sukonstruotas taip, kad lytį išreiškiančių požymių nebūtų nei per daug, nei per mažai. Pavyzdžiui, viena moteris gali turėti labai dideles akis ir labai moterišką viršutinę veido dalį. Jeigu ji turi dar ir dailias putlias lūpas – puiku, bet taip praktiškai nebūna. Jei vieni bruožai yra labai feminizuoti, dažniausiai kiti juos atsveria. Ir dėl to tikrai nereikia kompleksuoti.

Dirbtiniai grožio standartai susiejami su sveikata, pavyzdžiui, girdime, kad tik lieknas kūnas yra sveikas. Kiek tiesos, o kiek mitų tokiame grožio ir sveikatos sąryšyje?

Kai kurie propaguojami grožio kriterijai su sveikata neturi visiškai nieko bendra. Štai dabar staiga atsirado idėja, kad visos moterys turi būti lieknos, bet kažkodėl su labai didelėmis krūtimis. Tačiau taip beveik nebūna, o kai būna, – tai pavojinga sveikatai.

Prieš keletą metų atlikome tyrimą ir paaiškėjo, kad iš tiesų, atvejai, kad labai lieknos moterys turėtų dideles krūtis, labai reti. Vadinasi, grožio standartas skatina siekti to, kas gamtoje nėra natūralu. Ir tai dar ne blogiausia. 2008 metais Kanados mokslininkai baigė didžiulę studiją, kurioje tirta net 50000 moterų. Jie pradėjo tirti 20-22 metų moteris ir sekė jų sveikatos istoriją beveik 20-30 metų. Buvo padaryta išvada, kad tos moterys, kurios jaunystėje buvo lieknos, bet turėjo dideles krūtis, sulaukusios maždaug 50 metų, keliskart dažniau sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, antro tipo cukriniu diabetu ir joms gerokai dažniau buvo diagnozuotas krūties vėžys. Vadinasi, gamta nemėgsta nukrypimų nuo normų.

Galima propaguoti viską, kas nepavojinga. Galima puoštis, dažyti lūpas, akis, nes tai nepavojinga. Didžiausia bėda, kai pradedami propaguoti tokie kriterijai, kurie ne tik nerealūs, bet ir labiau rodo patologiją nei sveikatą. Tad verčiau susiraskime kitų būdų puoštis. Susigalvokime kaip save išreikšti per drabužius, papuošalus. Geriau tegul jauni žmonės darosi dredus ar dažosi plaukus rožine spalva, juk plaukas vis tiek ataugs. Tik tegul nesivaiko neįmanomų grožio standartų. Yra dalykų, su kuriais galima žaisti, ir ribų, kurias peržengti pavojinga.

Moterys stengiasi atitikti grožio standartus, tikėdamosios, kad tik taip gali būti patrauklios vyrams. Ar iš tiesų suformuoti grožio kriterijai yra tokie svarbūs renkantis partnerius?

Vis labiau tyrinėjama, kaip žmonės išsirenka sau poras. Dirbtiniai grožio kriterijai su tuo turi mažai bendra, nes dauguma procesų renkantis partnerį yra nesąmoningi. Putlios lūpos yra moteriškumo simbolis. Bet galbūt tam vyrui, kuris renkasi moterį, kaip tik tų putlių lūpų visai nereikia. Gal jam labiau reikia didelių akių?

Viskas prasideda nuo biologinių dalykų. Tai vyksta nesąmoningai. Pasąmonė užsirašo įvairius variantus, tada pasąmonėje vyksta lyginimas ir išsirinkimas to, kas mums yra priimtina pagal mūsų pačių kūną. Galų gale padarome išvadą ir žiūrėdami į žmones juos jau vertiname: „Šis gal ir nieko, o su šitokiu nė už ką neprasidėčiau“.

Ankstyvoje jaunystėje renkamės porą tik pagal išvaizdą, bet tai nėra klaidingas metodas. Tam tikra išvaizda siejama su tam tikru būdu. Kartais išvaizda gali būti apgaulinga, bet taip nutinka gana retai. Todėl pasirinkimas pagal biologines charakteristikas yra pats teisingiausias.

Moteriški žurnalai yra patarimų žurnalai, o straipsniai apie grožį ir sveikatą juose pateikiami beveik kaip receptai. Ar dažnai tokiuose receptuose pastebite klaidų, ne tik netikslios, bet ir neteisingos informacijos?

Klaidų matau labai dažnai. Kurį laiką dėl to išgyvenau.

Manau, jau nuo maždaug 1995-ųjų Lietuvos žiniasklaida pradėjo agresyvėti. Tada aš ir pati supykusi skambindavau arba rašydavau redakcijoms, klausdama, kaip galima rašyti tokias nesąmones. Kaip tikra Don Kichotė… Tačiau apie 2002-2003-iuosius jau supratau, kad absoliučiai niekas į tai nekreipia dėmesio.

Kurį laiką moterims skirti žurnalai buvo beveik vien tik tuščias podiumų aprašinėjimas, o straipsniuose –  ypač propaguojamas lieknas kūnas. Tačiau vėliau pastebėta, kad labai smarkiai padaugėjo valgymo sutrikimų. Atsirado moterų, mamų, kurios norėjo paduoti vieną jaunoms merginoms skirtą žurnalą į teismą: jos tikino, kad jų dukros, prisiskaičiusios žurnalo, susirgo anoreksija.

Po to, kai padaugėjo valgymo sutrikimų, visi surėmėme pečius, pradėjome patys belstis į žiniasklaidą. Netrukus atsirado straipsnių apie tai, kad negalima pernelyg drastiškai lieknintis, kad reikia atsižvelgti į savo kūną ir nesitikėti, kad visi gali būti liekni.

Klaidas reikia taisyti. Neatsakingai pridalijus patarimų, kaip sulieknėti, vėliau tenka taisyti tokių receptų žalą visuomenei. Deja, tai padaryti kur kas sunkiau nei įskiepyti lengvabūdišką stereotipą.

Grožio pramonė ir toliau klesti. Moteriški žurnalai ir toliau publikuoja perkarusių manekenių nuotraukas. Ar įmanoma šioje sistemoje tikėtis pokyčių? O gal jau įsisukome į užburtą ratą?

Kiekvienoje situacijoje, norint, kad kažkas pasikeistų, turi praeiti laiko: turi išsišaudyti visa mafija, turi užsidaryti visi kioskeliai. Tad ir žiniasklaidos suvokimui apie tai, ką galima perteikti ir ko ne, reikia laiko. Mes, kaip ir visos kitos šalys, tiesiog turime išgyventi šį reiškinį.

Skandinavijos šalys jį jau išgyveno. Tiesa, dabar ten jau kita fazė – per daug neskiriama sau dėmesio. Jiems svarbu tik tiek, kad kūnas būtų švarus ir drabužiai būtų švarūs. Ten jau nebeliko žaidimo ar noro pasipuošti, gražiai atrodyti. Toks kraštutinumas taip pat nėra geras.

Mūsų šalyje kūniški dalykai ilgą laiką buvo labai aiškūs, po to susipainiojo ir dabar mums reikia juos atpainioti. Kuo daugiau žiniasklaidoje bus aiškesnių straipsnių, teisingesnės informacijos, tuo labiau galėsime tikėtis, kad nepasieksime Vakarų šalių beprotybės, kai silikoninius krūtų implantus kasdien dedasi šimtai tūkstančių moterų.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Susiję