Iš tiesų, geriausios knygos turi išlikti skaitomos, nepaisant to, kokios senos jos bebūtų. Kad šitai būtų įmanoma, knygas reikia išsaugoti – restauruoti. Kiek tai kainuoja išteklių, pastangų ir profesionalo darbo pasakoja Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja Dalė Daukšienė.

Atsidūrę kambaryje, pilname įvairios restauravimo įrangos ir dokumentų, laukiančių atnaujinimo, iš Dalės Daukšienės išgirstame, kad šiame skyriuje dirbantys septyni žmonės turi tiek darbo, kiek pakaktų atlikti dvidešimčiai žmonių. Pagrindinė to priežastis yra nedidelės patalpos, tačiau ir specialistus parengti šiam darbui nėra taip paprasta.

„Mūsų skyriaus restauratoriai yra atestuoti Kultūros ministerijoje, jiems suteiktos aukštos kategorijos. Čia dirbančio specialisto mažiausias darbo stažas siekia 10 metų. Aš jau dirbu 27 metus, yra darbuotojų ir su 30 metų stažu“, – darbuotojų pasirengimą komentavo skyriaus vedėja.

Universalūs restauratoriai

Daugumai restauravimas asocijuojasi su knygomis, tačiau restauratoriai dirba ne tik su jomis, jų sritis daug platesnė. Tai ir žemėlapiai, sutartys, atvirukai, piešiniai, kalendoriai, raižiniai ir kiti įvairūs dokumentai.

„Restauravimo srityje, kaip ir medicinoje, pasiskirstoma pagal specializaciją. Vieni restauruoja popierių, kiti – odą, metalą, medį, keramiką, tapybą, o mes vadinamės dokumentų restauratoriai. Dirbame su viskuo, kas saugoma mūsų saugyklose. Tai, ką aš išvardinau, ką jie restauruoja, tai pas mus kiekvienas žmogus turi mokėti visus šiuos restauravimo procesus. Nes mūsų saugyklose yra visko – ir medžio, ir popieriaus, ir pergamento, ir odos“, – darbų įvairovę pabrėžė Dalė Daukšienė.

Medikai daro daugiau klaidų

Restauratorė, kalbėdama apie savo darbą, jį palygina su gydytojų misija: „Jei medikas daro ligoniui viską, kad nepakenktų, tai mes čia lygiai taip pat, gal netgi labiau už medikus, stengiamės –  pas mus nei vienas ligonis nenumirė. Mums nedovanoja jokių klaidų. Renkamės į darbą lyg į gydyklą. Juk kai knygos nebegalima skaityti, tada ji atkeliauja pas mus, mes ją gydom.“

Tam, kad knygos gydymas vyktų sklandžiai, restauratoriai pasidalija darbus pagal tai, ką geriausiai sugeba. Kartais prireikia ir stažuočių ar konsultacijų. Pašnekovė prisimena problemas, kai teko susidurti su mediniais viršeliais, kurie dengė knygas iki XV amžiaus (vėliau atsirado kartonas).

„Kaip tą medį sulopyti, mes gi ne staliai, neturime visų įrankių. Nežinojome, kaip metalinę dalį sutvarkyti, kad jinai toliau nerūdytų. Kaip vašką sujungti, kaip antspaudus sutvarkyti, kad jie nebūtų sutrupėję. Todėl stažuojamės – vykstame į Europą ir  Lietuvoje vienas pas kitą einame pasitarti.“

Naujų knygų „nedarome“

Patyrusi restauratorė teigia, kad restauruoti knygą, tai nereiškia ją sukurti iš naujo, turi matyti, kad ji yra restauruota. Pasak pašnekovės, anksčiau buvo priešinga tendencija – buvo stengiamasi daryti, kad būtų kuo gražiau, kad atrodytų lyg nauja. Dabar restauravimas atliekamas taip, kad jį būtų kuo lengviau panaikinti.

Į biblioteką dažnai atkeliauja dokumentų, kurie jau taisyti ne kartą, ir visuomet kyla diskusijų, ar palikti tuos taisymus, ar ne. Kataloge, sudarytame dar XVIII amžiuje, yra įtraukta knyga su visais trūkumais, ir kuomet staiga ta knyga pataisoma, ji tampa nebeatpažįstama, praranda savo vertę. Istorikai teigia, kad taip daryti – tai gadinti knygas.

Restauratorė prisimena atvejį, kai buvo gauta knyga, kurios kitoje viršelio pusėje prikaltas nukryžiuotasis. Mat kažkas rišdamas knygą neteisingai ją apvertė. Tuomet restauratoriai kreipėsi į Katalikų Bažnyčios atstovus, kurie liepė pataisyti, kad nukryžiuotasis būtų ant viršelio. Tačiau istorikai pasakė, kad turi būti taip, kaip yra.

Čia dirba tik fanatikai

Dalė Daukšienė mano, kad ne kiekvienas galėtų dirbti restauratoriumi: „Čia ir atlyginimai nėra dideli, o darbas – kenksmingas. Įsivaizduokite – senų knygų dulkės. Apskritai, popieriaus dulkės yra kenksmingos, net bibliotekos darbuotojai, dirbantys su šiuolaikinėmis knygomis, linkę alergijoms, o mums juk reikia tokius dokumentų nešvarumus išvalyti, tvarkyti. Tai nėra paprasta. Žmonės, kurie ilgai čia dirba, kitokiame darbe savęs ir nemato. Tai pašaukimas. Tiesiog matai, kad to darbo reikia, ir mes visada sakome, kad mūsų vaikams ir vaikaičiams dar užteks, nes šiuolaikinis popierius, kuris dabar gaminamas, nėra geras. Šiuo metu jau yra problematiška  1960-1970 metų periodinių leidinių būklė. Todėl juos įrašo į skaitmenines laikmenas, bet tai nėra ilgaamžis kopijavimas.“

Turtinga šalis

Dokumentų restauravimas nėra pigiai atsieinanti veikla. Greičiau priešingai. „Popierius turi būti ypatingas, ypatingas klijavimas ir  rašalų fiksavimas. Visa tai ganėtinai brangu. Ne visos šalys gali sau tai leisti, tik turtingos. Amerika sau to jau beveik neleidžia. Buvo atvažiavę svečių iš Kongreso bibliotekos (neoficiali nacionalinė JAV biblioteka – aut.past.). Jie labai daug kopijuoja, bet jie turi tokią juodą patirtį: dokumentų kopijavimas taip progresuoja, kad pasensta laikmenos, į kurias kopijuojama ir nebegalima jų naudoti su naujausia technika. Anksčiau atliktas kopijavimas tapo visiškai bevertis, o, pasirodo, laikraščius, kuriuos nukopijavo, išmetė. Juk saugant tiek leidinių tiek metų reikia statyti namus, saugyklas.

Mes, pavyzdžiui, pastatėme saugyklą ir jau nebetelpa, nes leidinių juk vis daugėja. Laikai ir senuosius, juk nemeti“, – aiškino restauratorė.

Amerikiečiai tuomet prisipažino, kad jie nebegali sau leisti taip plačiai užsiimti šia veikla, o Lietuvoje šis darbas vyksta nuolat. „Kol kas esame turtinga šalis“, – džiaugiasi Dalė Daukšienė.

Izoliacija davė naudos

Anksčiau visus nurodymus, kaip atlikti restauravimo darbus, specialistai gaudavo iš Tarybų Sąjungos valdžios. Tai būdavo lyg tarnybiniai raštai, kuriuose nurodyta, kaip balinti, šviesinti ir atstatyti dokumentus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, restauratoriai, kaip ir daugelis kitų, gavo daugiau laisvės. Šiandien jie neatsisako visų pamokų, tačiau žvelgia ir į pažengusią šioje srityje Vakarų Europą.

Pavyzdžiui, italų restauratoriams didelę įtaką darė vokiečiai, kurių itin išvystyta chemijos pramonė. O Lietuvos restauratoriai buvo daug uždaresni ir, nežinodami visų pažengusių technologijų, sugalvojo savų metodų. Būdavo pasitelkiamos natūralios medžiagos, pavyzdžiui, muilažolės, kuriomis senovėje moterys plaudavo plaukus, skalbdavo. Jos auga tiesiog kieme. Taigi, galima sakyti, kad šiuo aspektu izoliacija išėjo į naudą.

„Šiuo metu reikia naudoti sintetinius pakaitalus, nes dėl anksčiau naudotų kai kurių natūralių produktų knygas ėmė graužti vabaliukai ir kilo daug problemų. Labai džiaugėmės, kad atsirado sintetinių klijų, kurių vabaliukai nemėgsta, o knygoms nuo jų nė kiek neblogiau, nes jos yra tam pritaikytos“, – apie pasikeitimus restauratorių darbe pasakojo skyriaus vedėja.

Miesto centras – nėra tinkamiausia vieta bibliotekai

Mokslų Akademijos Vrublevskių biblioteka yra įsikūrusi pačiame miesto centre šalia Mindaugo tilto. Dalė Daukšienė teigia, kad tai ne tik privalumas, bet ir trūkumas.

„Didelė laimė dirbti ten, kur bibliotekos pastatas pastatytas specialiai bibliotekai, kur yra specialios saugyklos. Pas mus, deja, to nėra. Be to, mūsų pastatas yra miesto centre. Ir aplinka, t. y. automobiliai, išmetamosios dujos labai veikia saugomus dokumentus. Jie nėra taip tinkamai  izoliuoti. Šie veiksniai labai svarbūs“, – pabrėžė pašnekovė.

Romaną pigiau nusipirkti nei restauruoti

Dalė Daukšienė, paklausta, kaip elgiamasi su grožinės literatūros knygomis, sakė, kad jas yra pigiau nusipirkti naujas. Restauravimo kaštai tam yra per dideli, nebent knyga yra labai sena ir naujo leidimo nebegalima niekur įsigyti. Skyriaus vedėja prisimena, kad mokytis restauruoti pradėjo būtent su grožinės literatūros knygomis.

Ji atgaivino 1949 metų Haufo pasakų ir 1951 metų „Tūkstantis ir viena naktis“ knygas iš savo asmeninės bibliotekos. Pokalbio pabaigoje pašnekovė pridūrė, kad nėra tikslių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, bus restauruojama knyga ar ne.

Susiję