Maistas, kurio nebuvo

Kai šiandien šaldytuvo ir maisto prekių parduotuvių lentynos lūžta nuo produktų gausos, sunkiai patikime tėvų ir senelių pasakojimais apie deficitinį majonezą ar šprotus. Nors aštuntajame dešimtmetyje Lietuva pasigamindavo didžiąją dalį  visų maisto produktų, daug jų  patekdavo į vadinamuosius sąjunginius  fondus. Kitaip tariant, būdavo išvežami.  Kai 1976 metais Sovietų sąjungos  parduotuvėse akivaizdžiai sumažėjo maisto produktų, ypač mėsos  ir cukraus,  ne vienam vakare tekdavo gultis tuščiu  skrandžiu.

Kaip pasakojo vilnietė, buvusi  pedagogė Aušra Šatienė, trūko visko: „Parduotuvėse nebuvo žalių žirnelių, mėsos, o apie šviežias daržoves net nekalbu. Vasarą turguje dar galėjai kokį agurką ar pomidorą nusipirkti, bet žiemą pagrindinės  daržovės buvo  rauginti agurkai ir kopūstai. Trūko elementariausių dalykų: miltų, sviesto. Netrūko gal tik duonos ir daktariškos dešros, nors irgi ne visada”.  Moteris pasakojo, kad  vakarais sukdavo galvą,  ką  pusryčiams  valgys sūnus.  „Buvome kaip paršiukai: valgėme kruopas, košes, keptas bulves, kai  turėdavome kiaušinių, kepdavom omletą”. Pastarieji produktai bei makaronai, burokai, kopūstai tuo metu buvo tapę  pagrindine lietuvių mitybos raciono dalimi.

Mažiausia  problemų turėjo kaime gyvenę žmonės. Pačių užaugintos daržovės, pieno produktai, parduotuvių nepasiekianti ypatingai vertinama mėsa. „Kiaulės skerdimas kaime tapdavo švente, kurioje sutilpdavo ir žmonių džiaugsmas, ir pagarba gyvuliui. Atlikti šį darbą buvo leidžiama ne kiekvienam – gyvenvietėje būdavo žmogus, kuris viską padarydavo taip, kad gyvulys nesikankintų. Šios tradicijos turėjo gilias šaknis, o ir visas maistas buvo natūralus ir sveikas”, – prisiminimais dalijosi jaunystę kaime praleidusi Gita Buojytė.

Prabanga buvo tapę saldumynai, egzotiniai vaisiai. Paprasčiausi pyragai parduotuvių lentynas pasiekdavo tik prieš didžiąsias šventes. Tėvai galėdavo vaikus pradžiuginti vienos rūšies  „Kregždutės“ saldainiais ar „Gaidelio“ sausainiais.  Kaip pasakojo Suvalkijoje gyvenusi Roma Karpavičienė, nusprendus dukrą palepinti saldintais kukurūzais, eilėje tekdavo stovėti dvi, o kartais net ir tris valandas. Darželio vedėja dirbusiai moteriai   šeimos  racioną retkarčiais pavykdavo paįvairinti mandarinais, bananais, tačiau tai būdavo tik ypatingomis progomis.

Gamindavo namuose

Žmonės  šį tą užsiaugindavo sode ar darže, rinko arbatai tinkamas žoles, grybus, uogas. Trūkstamus produktus šeimininkės stengdavosi pasigaminti pačios  − naminius tortus, ledus, koldūnus, gilių kavą. „Parduotuvėse rasdavai tik labai riebią kiaulieną, jei ir tokia būdavo. Nieko su ja negali daryti, reikdavo nuimti lašinius. Riebalų dėdavai į blynelius, kažką supjausčius, įbėrus truputį miltų – pagamindavai koldūnus ar  cepelinus“, – apie tuometines virtuvės subtilybes pasakojo A. Šatienė.

G. Buojytė dalijosi prisiminimais apie mėsos gaminius: „Kadangi dešrų parduotuvėse nebuvo, gamindavome  patisonus, susuktus rūkytus kumpius, kaip ir dera, su pipirais, druska, apsiūtus marle.“

Ką valgome šiandien

Kai nuėjus į arčiausiai namų esančią parduotuvę randi 36 rūkytos dešros, 24 varškės sūrelių ir 111 alaus rūšių, apie stygių mintis net nešauna. Dabar  valgome nereguliariai, paskubomis, o radę laisvesnę minutę, prikemšame nesveiko maisto kiek tik telpa. Dėl šios priežasties Lietuvoje kas septintas žmogus  kenčia nuo  antsvorio.

Pasak gydytojos dietologės Jūratės Dobrovolskienės, puldami valgyti viską iš eilės, labai kenkiame savo organizmui. „Deficito metu buvo mažiau pagundų, mažiau persivalgymo galimybių. Dabar, kai  tiek daug skanaus, saldaus, riebaus maisto, neatsispiriame“, – pasakojo gydytoja.  Atliktas maisto perkamumo tyrimas parodė, kad lietuviai vartoja per daug baltyminio maisto (mėsos, pieno produktų). Tačiau didžiausia šiandieninės mitybos yda yra ne baltymų, o  riebalų vartojimas. „Netgi aliejus, kuris, atrodytų, dietinis produktas, turi  riebalų perteklių.  Pakartotinis maisto kepimas, šildymas, troškinimas  daro neigiamą įtaką organizmui. Nedaug naudos ir iš riebios tešlos saldumynų –  pyragaičių, tortų, šakočių.“

Konservantų  perteklius ir žinių deficitas

Žiniasklaida  ypač  dažnai rašo apie   E priedus ir kitus konservantus.  Parduotuvėse  atsirado produktų, kurių etiketės skelbia karą dirbtiniams dažikliams, kvapikliams, kitiems cheminiams priedams.  J. Dobrovolskienės nuomone, susirūpinti verta, tačiau nereikia perlenkti lazdos: „Televizija daro šou, spekuliuoja informacija. Vartotojai turi teisę žinoti, kas jiems kenkia, tačiau   kiekvienas   turi teisę pasirinkti  maistą.“

Grįžkime prie  mitybos įpročių, aštuntojo dešimtmečio deficito ir  šiandienos pertekliaus. Tuomet  mažiau, bet  sveikiau, dabar –  daug, bet kenksmingiau.  Vadinasi,  gausiau – ne visada geriau. Gerai, kai žmonės rūpinasi tuo, ką valgo, domisi  sveikais  ekologiškais produktais. Renkasi  ne tik skanų, bet ir naudingą maistą.

Susiję