Neabejingi komunistai

Vlniaus arkivyskupijos vyskupas emeritas Juozas Tunaitis XX a. 8 dešimtmetyje dirbo Vilniaus šv. Mikalojaus parapijoje. Ateistinę propagandą, kuria Komunistų partija tikėjosi paveikti, vyskupas ne tik kritikuoja. „Spaudoje matydavau, kad tikėjimo dalykų aiškinimas kitoks, bet į Lietuvos krikštą žiūrėta gana teigiamai, juk tai padėjo perimti Europos pasiekimus“, – pasakoja J. E. vyskupas J. Tunaitis. Vyskupas emeritas medžiagą pamokslams rinkdavo ir iš sovietų spaudos oficiozo „Izvestija“: „Laikraštyje buvo kalbama apie visuomenėje egzistuojančias problemas, tokias kaip girtuokliavimas.“

„Žmonės netikėjo sovietų valdžios skleidžiama ateistine propaganda, teršiančia Bažnyčios vardą. Kartą teko dalyvauti ateistinėje paskaitoje. Šalia manęs sėdėjęs žmogus iš kaimo atkreipė dėmesį į tai, kaip atidžiai klausausi, atsisuko ir pasakė: „Neklausyk šių pasakų“, – prisimena J. E. vyskupas.

Svarstydamas, kodėl žmonės nepasidavė ateistinei propagandai, ganytojas pasidalija įžvalgomis ne tik apie gana juokingą ateistinę  religijos kritiką, bet ir kai kurių Komunistų partijos narių neabejingumą tikėjimui. „Ir patys komunistai tikėjo. Net ir persekiodami, jie kai kuriuos pridengė, apsaugojo“, – kalba J. E. vyskupas J. Tunaitis. Vyskupo emerito atmintyje gyvas prisiminimas apie Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje rožinius pardavinėjusią moterį. Į šventovę atėję du vyriškiai parodė rožinių pardavėjai saugumo pažymėjimus ir ketino ją išsivesti. Bažnyčioje tuo metu atokiau stovėjęs bei knygelę skaitęs vyras priėjęs pasakė, kad moterį suims pats. Vis dėlto nei jis, nei du saugumo pažymėjimus turėję vyriškiai moters  neišsivedė.

Šiandien, kai tikėjimą gali išpažinti kiekvienas, nemaža dalis buvusių aktyvių ateizmo šalininkų apsilanko bažnyčiose. J. E. vyskupo J. Tunaičio nuomone, jei žmogus nuoširdžiai atsiverčia, reikia tik džiaugtis. Juk apskritai šiuolaikinis žmogus nemėgsta galvoti apie tikėjimą, netgi tampa madinga netikėti. „Kartais žmonės perlenkia lazdą. Tokie atvejai atbaido, sukelia nepalankių kalbų. Sakoma, kad sovietmečiu buvo jaučiama stipresnė tikėjimo dvasia, nors visa aplinka buvo tam nepalanki. Tikėjimas buvo ne tik laisvės išraiška, bet ir būdas išsiskirti, nes esant nepalankiai aplinkai, priešingi įsitikinimai labiau išryškėja“, – prisimena Vilniaus arkivyskupijos  vyskupas emeritas Juozas Tunaitis.

Viduramžių Bažnyčios įvaizdis

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Arūnas Streikus teigia, kad ateistinei propagandai kilti buvo priežasčių. „Propaganda vadovavosi pasenusiu Bažnyčios įvaizdžiu – ji laikyta viduramžiška institucija“, – pasakojo istorikas. Nors sovietinė valdžia buvo monolitinė, negalima teigti, kad valdžios požiūris į Bažnyčią buvo vien neigiamas. Bažnyčia turėjo pasitenkinti apeigomis, nesikišti į visuomeninį gyvenimą. „Religinis kultas buvo toleruojamas. Sovietinei valdžiai nereikėjo viešai savo valią reiškiančios nepriklausomos institucijos, todėl buvo siekta supriešinti pasyvią Bažnyčią, kuri atliko tik religines apeigas, su vadinamaisiais ekstremistais – tikinčiaisiais, viešai išpažinusiais katalikybę ir platinusiais sovietų valdžiai nepalankias idėjas“.

Ateistinė propaganda skleista ne tik spaudoje. Vienomis iš efektyviausių ateistinės ideologijos diegimo priemonių buvo paskaitos. Jos skaitytos mokyklose, universitetuose. „Aukštųjų mokyklų studentai turėjo privalomąjį mokslinio ateizmo paskaitų kursą ir buvo skatinami užsiimti visuomenine praktika, pavyzdžiui, paskaityti viešą paskaitą apie ateizmą“,  – teigė doc. dr. A. Streikus.

„Sovietmečiu buvo bandoma įteigti, kad kunigai esą kapitalistinio Vakarų pasaulio slaptieji agentai arba, kad jiems rūpi vien tik turtas“, – pasakojo istorikas. Dvasininkus verbuodavo Valstybės saugumo komitetas, buvo norima sekti tikinčiuosius, sužinoti apie rezistencinius judėjimus. Mokslininkas  A. Streikus pastebi, kad pasitikėjimas kunigais griaunamas ir šiandien – jie laikomi siekiančiais finansinės naudos, tačiau neretai pamirštama, kad pinigai reikalingi bažnyčių išlaikymui.

Užkliūdavo katalikiškos šventės

Panevėžio geležinkelio stotyje dirbęs Antanas Vienažindis pasakoja, kad paprastiems darbininkams buvo lengviau išpažinti tikėjimą. Komjaunimo organizacijos vadovai sužinodavo apie tikinčiuosius per katalikiškas šventes. „Jei katalikiškos šventės būdavo  darbo metu, valdžia tikrindavo, kas tą dieną neatėjo ar vėlavo į darbą. Pykdavo, sakydavo: „Atrado, kokias šventes švęsti!“  Jei  dirbdavai  per sovietines šventes – priešingai, net atlyginimą dvigubą mokėjo“, – prisimena A. Vienažindis.

Buvusio geležinkelio darbuotojo nuomone, daugiausia kritikos susilaukdavo tikintys moksleiviai. Ne kartą A. Vienažindžiui yra tekę girdėti komunizmo galia įtikėjusiųjų  pašaipas, skirtas  dukterėčiai  ir jos draugei.  Išvadindavo  baisiomis davatkomis, šaipydavosi.  „Tu ne apie Dievą, o apie partiją mąstyk“, – sakydavo.  Šiandien A. Vienažindžiui keista matyti šv. Mišiose anuomet tikinčiuosius pašiepusius žmones.

Ateistinių valandėlių  našta

Ona Bartulytė dirbo lietuvių kalbos mokytoja tuometinėje Panevėžio rajono Troškūnų vidurinėje mokykloje. Mokytojos ir klasės vadovės  viena iš pareigų buvo vesti „ateistines valandėles“, kurių metu vaikams turėjo būti formuojamas neigiamas požiūris į tikėjimą. Pasak O. Bartulytės, ne visada buvo reikalaujama naivaus antireliginio auklėjimo. „Mokykloje buvo vienas du komunistai, kurie ateidavo pasikalbėti ar skaityti pranešimų. Kovai su religingumu buvo nukreipti kompetentingi lektoriai.“

Tačiau kartais ir pačiai mokytojai tekdavo  skaityti ateistines  paskaitas. Kaip sako O. Bartulytė, tik tam, kad jei direktorius pasiteirautų, vaikai pasakytų, jog „kažkas buvo kalbėta“.

„Aiškindavau, kad visų pirma yra žemiškasis pradas, o idėjos – kiekvieno žmogaus apsisprendimas“, – „ateistines valandėles“ prisimena O. Bartulytė. „Kiti lektoriai įvairiai aiškindavo Dievo nebuvimą. Pavyzdžiui, kosmonautai nuskrido į kosmosą ir nerado ten Dievo. Vyresniųjų klasių mokiniai suprato, kad kalbame verčiami, o jų pasaulėžiūrai daugiausia įtakos turėjo šeima“, – pasakoja buvusi mokytoja.

O. Bartulytė džiaugėsi, kad auklėtiniai niekada nepaklausė, ar ji tikinti. Mokytoja kartais apsilankydavo Panevėžio rajono bažnyčiose, tačiau su baime žvalgydavosi, ar nepamatys pažįstami, kolegos. „Kartą teko Troškūnuose į bažnyčią įnešti gėlių vainiką, sužiuro į mane tikintieji ir ėmė šnibždėtis –  „komunistai pradėjo eiti“.

Mokytojos nuomone, skirstymas „komunistas – davatka“ dar gyvas ir šiandien. Kai kurie tikintieji nepalankiai žiūri į buvusius komunistus, abejoja jų nuoširdumu, vadina „šiaudinėmis davatkomis“.

Susiję