Nacionalinė pasipriešinimo kalba

Buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano šimtmečio proga paplito vaizdo įrašai, kuriuose prezidentas laido politinius juokelius.  Dauguma jų – apie Sovietų Sąjungą. Štai vienas jų:

Amerikietis ir rusas ginčijasi apie žmogaus galimybes jų šalyse.
Amerikietis sako: „Aš savo šalyje galiu nueiti į Ovalųjį kabinetą, trinktelti kumščiu į stalą ir pasakyti, jog man nepatinka prezidento Reigano šalies valdymo metodai“.
Rusas nepasimeta: „Ir aš galiu tai“.
„Tikrai?“, – sutrinka amerikietis.
„Žinoma. Galiu nueiti į Kremlių, į Generalinio sekretoriaus kabinetą ir sakyti: „Pone Gorbačiovai, man nepatinka prezidento Reigano šalies valdymo metodai“, – atrėžia rusas.

Dėl griežtos cenzūros Sovietų Sąjungoje oficialiai tokie juokeliai nebūtų galėję skambėti ar būti išspausdinti, tačiau sunkiausiai suvaldomoje gandų terpėje jie  sklandė. Tai patvirtino ir pats   Reiganas, užsiminęs, jog šiuos anekdotus   išgirdo Sovietų Sąjungoje, kur žmonės turi „ciniškai ironišką požiūrį į save ir į tai, kas vyksta aplink“.

Kad anekdotas sovietmečiu turėjo politizuotą prasmę, sutinka ir anekdotų karaliumi tituluojamas Raimondas Šilanskas. Jo nuomone, anekdotai sovietmečiu buvo „tarsi nacionalinė pasipriešinimo forma“.

„Sovietmečiu daugiausia vyravo politizuoti anekdotai. Nors jie sklido tik tarp draugų, bet  buvo svarbūs. Jie buvo nukreipti prieš valdžią. Pamenu, žmonės pašiepdavo  kolūkius, tradiciniai to meto  herojai – pilietinio karo didvyriai Petka ir Čiapajevas“, – sako R. Šilanskas.

Vienas ryškiausių Sovietų Sąjungos lyderių, su stagnacija siejamas Leonidas Brežnevas anekdotais buvo  pašiepiamas dėl prastų oratorinių  gebėjimų:

Brežnevas piktinasi per susirinkimą:
– Kas sakė, kad aš kalbu iš raštelio? Cha, brūkšnelis, cha, brūkšnelis, cha b…

Kitas Sovietų sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas, priešingai, buvo pašiepiamas kaip mėgėjas ilgai kalbėti:
– Ar galima į laikraštį suvynioti autobusą?
– Galima, jei jame bus išspausdinta Chruščiovo kalba.

Nuo Brežnevo iki Kubiliaus

1990-ųjų kovą Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir išsilaisvino iš totalitarinio jungo. Anot anekdotų karaliaus, po šio šaliai reikšmingo įvykio juokelių temos pernelyg nesikeitė.

„Pasikeitė tik prasmė ir personažai. Sovietmečiu buvo juokiamasi iš Gorbačiovo, Brežnevo, o šiandien girdime anekdotus apie Kubilių ir Kirkilą. Anksčiau anekdotais buvo kovojama prieš sistemą, o šiandien tai tiesiog juokelis, siekiantis pašiepti valdžią. Jų  bus tol, kol egzistuos kokia nors valdžia“, – pastebi R. Šilanskas.

Pastaruoju metu Lietuvoje itin aktuali  emigracijos tema, todėl ir plinta tokie anekdotai.

Susitinka kartą Kubilius su Lukašenka, o šis ir klausia:

– „Girdėjau, kad Lietuvą parduodi?”

– „Taip”, – sako Kubilius, – „o tau su žmonėmis reikia, ar be?”

– „Geriau tuščią”, – sako Lukašenka.

– „Gerai”, – taria Kubilius, – „bet tada dar porą metų reikės palaukti”.

Buvęs  premjeras pareigas  Gediminas Kirkilas taip pat į savo daržą susilaukdavo humoru gludintų akmenų. Viename interviu G. Kirkilas tikino nemėgstantis anekdotų ir  negirdėjęs nė vieno apie krizę. Po to  interneto platybėse paplito trumpas dviejų žodžių anekdotas:

Krizės nėra.

Krizė taip pat populiari ankedotų tema.

Krizė man padėjo atsistoti ant kojų. Už paskolas bankas atėmė automobilį.

Dukart anekdotų karaliumi išrinktas R. Šilanskas teigia, jog klasikines nepriklausomybės metų temas apie uošvienę, alkoholį, politiką papildė ir  anekdotai  žemiau juostos.

„Kai jau galima laisvai juokauti, žmonės pamėgo anekdotus apie antrą galą. Tikriausiai todėl, jog anksčiau tokiomis temomis juokauti nebuvo galima, dabar jų populiarumas   tarsi demonstruoja  pergalę  prieš anksčiau vyravusius totalitarinio režimo draudimus. Tokie anekdotai buvo populiarūs maždaug dešimtmetį, tokiomis temomis juokaujančių humoristų rinkdavosi klausytis pilnos salės. Dabar jie vėl patinka“, – įsitikinęs karalius.

Anekdotas – saviraiškos priemonė

R. Šilansko manymu, humoristui anekdotas visais laikais buvo ir yra saviraiškos priemonė, gyvenimo būdas. Žmonėms anekdotas gali būti puiki įžanga pokalbiui pradėti,  galimybė atsidurti dėmesio centre.

Ateina žmogelis į turgų pas seną pažįstamą  ir sako:
– Klausyk, Petrai, kaip ten ta tavo karvė, kuri nustipo  prieš metus, gyvuoja?
Petras pasimetęs:
– Tu ką, Jonai, iš medžio iškritai? Kaip gali gyvuoti karvė, kuri prieš metus nustipo?
Jonas atsako:
– Ne, tai aš tik šiaip pokalbį pradėti noriu. Gal cigaretę turi?“.

Tokiu anekdotu pokalbį baigia  R. Šilanskas.

Susiję