2010 m. prasidėjo kita reforma – „Pirmosios durys“, kiek sujaukusi projekto vykdytojų planus. Tačiau projekto vykdytojai Vilniaus mieste nusiteikę optimistiškai ir tikisi, kad viešasis transportas bus reformuotas sėkmingai.

Projektas „Elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimas“ pradėtas 2004 metais. Nuo to laiko jį vykdė skirtingi projekto vadovai ir darbo grupės. Kaip teigia „Susisiekimo paslaugų“ Finansų ir ekonomikos departamento projektų vadovas Mindaugas Žironas, projekto vadovu tapęs tik praeitų metų vasarą, „daug auklių – vaikas be galvos“. E–bilietas, anot pašnekovo, galėjo sėkmingai veikti jau prieš trejus metus, tačiau šiandien tenka taisyti kolegų klaidas ir įgyvendinti projektą taip, kaip buvo numatyta pradžioje. „Projektas nuriedėjo nuo bėgių, tad dabar jį reikia vėl ant jų užkelti“, – savo darbo tikslą metaforiškai įvardija M. Žironas.

Pagrindinė klaida – darbas „gaisro gesinimo“ principu

Jau seniai įsigyti geltonieji e-bilieto komposteriai, nupirktos kortelės ir transporto priemonių kompiuteriai, taip pat programinė įranga. Viskas buvo įdiegta, išskyrus vieną esminį komponentą – pačią sistemą, apskaitančią visas operacijas. „Įsivaizduokime banko kortelių sistemą su kortelėmis, skaitytuvais, programine įranga, tačiau be centrinės elektroninės banko sistemos, skaičiuojančios kreditus, debetus ir srautus“, – analogišką situaciją pateikia pašnekovas.

Vėliau, prireikus parodyti tarpinius rezultatus CPVA, idant būtų greičiau, sistema buvo įdiegta nepilnai ir ne tokia, kokia buvo sumanyta. Senojoje kortelėje e-bilietai nėra įrašomi, kaip banko kortelėje pinigai – ji tik identifikacinė, todėl joje gali veikti tik mėnesinis bilietas. Taip, taupant laiką ir, anot M. Žirono, dirbant „gaisro gesinimo“ principu, projektas pabrango ir išsitęsė, nes klaidas šiuo metu reikia ištaisyti, identifikacines korteles, į kurias neįmanoma įrašyti vienkartinių bilietų, keisti naujomis.

Vienkartiniu e-bilietu galima naudotis jau kelis mėnesius, tačiau tokia galimybė plačiai dar nereklamuojama – kol kas derinamos sistemos, tikrinama, ar viskas gerai veikia. O klaidų tikrai yra – neveltui CPVA paskelbė, kad dalį projekto lėšų teks grąžinti ES. Pagrindinė problema, apie kurią projekto vykdytojai išgirdo tik po CPVA patikrinimo, – miestų, įgyvendinančių projektą – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos sistemos nėra suderintos tarpusavyje. Pavyzdžiui, Vilnietis Kaune savo kortelės dar negali papildyti vienkartiniu e-bilietu, o tai, nors tokia paslauga naudotųsi ir nedaug keleivių, buvo vienas esminių projekto tikslų. Be to, užblokavus kortelę Klaipėdoje, ji turėtų negalioti ir Vilniuje.

Kita problema – keleivius stotelėse informuoti turinčios švieslentės, kurias statant norėta sutaupyti, taigi jos prijungtos prie troleibusų laidų. Tačiau žiemos naktimis troleibusų parkui atliekant profilaktinius darbus ir išjungiant maitinimą, švieslentės, kuriose elektra naudojama ir tam, kad būtų palaikoma šiluma, užšąla. „Problemos taisymas kainuos daug daugiau, nei norėta sutaupyti – šykštus moka du kartus“, – švieslenčių situaciją komentuoja M. Žironas.

Argumentai už e-bilietą – praktiškumas ir ekonomiškumas

Tačiau kam apskritai reikalingas e-bilietas? Prisimename šūkį „Paprasta, patogu, modernu“. Ar tai – pakankami argumentai milijonus skirti šiam projektui? Ar patogu yra garbaus amžiaus žmogui pratintis prie virtualių sistemų, ar paprasta išmokti naudotis komposteriu, norint, pavyzdžiui, pirkti bilietą bendrakeleiviui, neturinčiam kortelės? Kas apskritai yra modernu ir ar modernumas yra teigiamas bruožas? Tokias abejones jų vykdoma veikla pašnekovai sutiko konstruktyviai ir pateikė savų argumentų. Visų pirma M. Žironas pastebėjo, kad nederėtų nuvertinti ir kone „nurašyti“ garbaus amžiaus žmonių. Jie, tyrimų duomenimis, puikiai tvarkosi su banko kortelėmis, yra pakankamai aktyvūs interneto vartotojai, ką jau kalbėti apie mobiliuosius telefonus.

Patogu yra tai, kaip teigia „Susisiekimo paslaugų“ Viešojo transporto departamento Eksploatacijos ir tyrimų skyriaus vadovė Modesta Gusarovienė, kad bilietas nebėra fizinis dokumentas – jei anksčiau pamesdavai mėnesinį bilietą, tekdavo pirkti naują. Dabar, pametus kortelę ją galima užblokuoti, o mėnesinį e-bilietą perkelti į kitą kortelę.

M. Žironas įžvelgia kitą tendenciją – vienkartiniai bilietai perkami dideliais kiekiais, nes nesvarbu, ar kortelėje yra 1 ar 100 bilietų – sveria ji tiek pat. Nemažai vienkartiniais e-bilietais besinaudojančių keleivių korteles pildo po 30 ar net 40 vienetų e–bilietų. O kas dėl modernumo – progreso, anot pašnekovų, nesustabdysi. „Arkliais nebevažinėjame, žibalinėmis lempomis nebesinaudojame“, – teigia M. Žironas. Galų gale sutaupomi 800 tūkst. litų, kiekvienais metais išleidžiami popierinių bilietų spausdinimui ir transportavimui.

„Pirmųjų durų“ tikslas – ugdyti keleivių sąmoningumą

Kita nemažai klausimų vilniečiams kelianti reforma – „Pirmosios durys“. Ne visuomet, ypač esant didesniam keleivių srautui, veikiantis principas, dažnai užlaikantis transporto priemonę ir verčiantis keleivius grūstis per priekyje susitelkusią žmonių masę – ar jis duoda kokios nors naudos? M. Gusarovienė, nors ir pripažįsta tą trūkumą, kad mėnesinis e-bilietas nėra pažymimas, kaip sumanyta, įlipus į transporto priemonę, išlieka kategoriška – projektas vienareikšmiškai yra naudingas. Ji pabrėžia, kad troleibusų ir autobusų parkai džiaugiasi sumažėjusiais vandalizmo atvejais ir šiukšlių kiekiu salonuose, nežymiai, tačiau padidėjusiu ir toliau didėjančiu vienkartinių bilietų pardavimo kiekiu. Be to, keleivių be bilieto pagaunama penktadaliu mažiau – tai solidus skaičius, anot pašnekovės.

Tačiau visa tai – tik praktiniai aspektai. Svarbiausias tikslas yra ugdyti keleivių sąmoningumą, atsakomybę. Be to, reikšmingas ir psichologinis veiksnys – keleivis, įlipęs ne pro tas duris, nepirkęs vienkartinio/ neparodęs mėnesinio bilieto, pasijunta nejaukiai, kitų keleivių akyse tapęs kone potencialiu nusižengėliu. O visos problemos, kylančios dėl naujos tvarkos, anot pašnekovų, išsispręs laikui bėgant. Tiek vairuotojai pripras prie naujos atsakomybės (M. Gusarovienė teigia, kad jau dabar yra vairuotojų, entuziastingai priimančių papildomą darbą ir kone iki salono galo nusivejančių keleivius, neparodžiusius bilieto), tiek keleiviai įpras ir prisiderins.

M. Gusarovienė taip pat neigia tai, kad transporto priemonės stotelėse užtrunka ilgiau – pasak jos, įgyvendinus naują tvarką tvarkaraščius teko koreguoti labai nežymiai, vos keliomis minutėmis ilginti maršrutą. Juk, jei ankščiau norint įlipti, reikėdavo sulaukti, kol visi išlips, dabar abi procedūros vyksta vienu metu.

„Jei dar transporto apkrova 50 procentų neviršytų galimybių, viskas funkcionuotų idealiai“, – reziumuoja M. Žironas. Tenka sutikti – galbūt iš tiesų, laikui bėgant atsiras daugiau sąmoningumo tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, užsitęsusi viešojo transporto reforma bus baigta, CPVA, įrodžius teigiamus pokyčius, suteiks galimybę atgauti prarastas ES lėšas (tokia tikimybė vis dar yra) ir Vilniuje viešuoju transportu važinėti bus paprasčiau ir patogiau. Gal net ir moderniau, jei kam nors modernumo buvimas palengvina gyvenimą.

Susiję