Bernardinų kryptimi

Nors Bernardinų gatvė trumpa (apie 250 m), tačiau, anot Tomo Venclovos, tai viena tapybiškiausių ir populiariausių Vilniaus gatvelių. Šis nuo 1593 metų minimas skersgatvis jungia Šv. Onos bažnyčios ansamblį su Pilies gatve. Bernardinų gatvė apstatyta baroko ir klasicizmo laikotarpio namais su XVII-XVIII a. stiliaus kiemeliais. XVI a. ši gatvė buvo dalis kelio, jungiančio pilių kompleksą su miesto gynybinės sienos Bernardinų vartais. Čia buvo Katedros kapitulos valdos, XVI a. įsteigta Valerijono bursa (neturtingų studentų bendrabutis).

Dauguma Bernardinų gatvės namų yra architektūros ir istorijos paminklai. Štai Bernardinų g. 8, kur dabar įsikūręs prabangus „Šekspyro“ viešbutis. Šioje vietoje mažas mūrinis namas pastatytas XVII a. pirmoje pusėje, ansamblis plėtėsi iki XVIII a. vidurio, o 1792 m. pastatą įsigijo Lopacinskiai. Architektas Kristupas Glaubicas rekonstravo pastatų ansamblį į puošnius rūmus su pusiau uždaru kiemu. Prie rūmų augo sodas.

1801 m. Jonas Lopacinskis rūmus pardavė Kosakovskiams. 1819-1828 m. rūmai priklausė Olizarams, o vėliau spaustuvininkams Zavadskiams. Manoma, kad jie čia buvo įrengę spaustuvę. Antroje XIX a. pusėje ties Šiltadaržio gatvės kerte pristatyta oficina, imituojanti rūmų stilių. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė LKP CK leidykla ir „Vakarinių naujienų“ redakcija.

O štai Bernardinų g. 11 namas, pastatytas XVII a. pirmojoje pusėje. 1822 m. poetas Adomas Mickevičius čia rašė poemą „Gražina“, redagavo pirmąjį poezijos rinkinį. Dabar čia įsteigtas memorialinis A. Mickevičiaus muziejus. Tiksli jo įsteigimo data nežinoma, tačiau manoma, kad jis galėjo būti įkurtas 1898 m. – šimtųjų poeto gimimo metinių proga. O šimtųjų jo mirties metinių minėjimo proga 1955 m. atidarytas dabartinis muziejus, kuris priklauso Vilniaus universitetui.

Anksčiau gatvės buvo pavadinamos ne tik pagal tai, kokie amatininkai ar kokios tautybės žmonės jose gyvena, bet ir pagal tai, kur ta gatve gali nueiti. Bernardinų gatvė vedė Bernardinų vartų link. Po 1863-1864 m. sukilimo Lietuva pripažinta „rusiška žeme nuo senųjų laikų“, tad senieji gatvių pavadinimai nebetiko. 1864 m. generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu Bernardinų gatvė tapo Pilies skersgatviu. 1916 metais vokiečiams okupavus Vilnių, Bernardinų gatvei grąžintas senasis pavadinimas. Sovietmečiu gatvė vėl tampa Pilies skersgatviu.

Maironio gatve aukštyn

Maironio gatvė prasideda ties Sereikiškių parko vartais ir eina aukštyn, kol ją nukerta Subačiaus gatvė. Maironio gatvės istorija neatsiejama nuo Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno. Bernardinai, įsikūrę Vilniuje XV a. antroje pusėje, pasistatė medinę bažnyčią, o to paties amžiaus pabaigoje – mūrinę. Bažnyčiai pradėjus griūti, XVI a. pradžioje ji atstatyta gotikiniu stiliumi. 1655-1661 m. karo su Maskva metu kazokai nusiaubė bažnyčią, išžudė vienuolius, kardais užkapojo bažnyčioje pasislėpusius miestiečius. XVII-XVIII a. bažnyčia įgijo renesanso ir baroko bruožų. Sovietinės okupacijos laikais Šv. Pranciškaus ir  Bernardino arba Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta ir perduota Dailės institutui. 1994 m. ji grįžo į Šv. Pranciškaus brolių rūpestingas rankas.

Prie bažnyčios, ten, kur šiuo metu Vilniaus dailės akademija, šliejosi Bernardinų vyrų vienuolynas. Jame buvo sukaupta turtinga biblioteka, veikė skriptoriumas. Vienuoliai turėjo savų amatininkų, dailininkų, vargonininkų, ypač garsėjo pamokslininkais, kurie kalbas sakydavo ne tik lotyniškai ir lenkiškai, bet ir lietuviškai. Jie pritraukdavo į bažnyčią minias klausytojų. Vienuolynas uždarytas 1864 m., tada čia įsikūrė kareivinės, o 1919 m. Vilniaus universiteto Dailės fakultetas. Ten, kur dabar nutiesta Maironio gatvė, XVIII a. pradžioje bernardinai savo valdą apsodino egzotiškais medžiais ir pertvarkė į uždarą parką, skirtą Vilniaus dvasininkų aukštuomenei. 1869 m. per senąjį Bernardinų sodą ir kapines (ant jų stovi ir Žurnalistikos institutas) Rusijos caro Aleksandro II paliepimu nutiesta Aleksandro gatvė, kad Vilniaus įgulos nariams būtų patogiau žygiuoti į Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę. Nepaisant protestų, tada nugriauta ir gatvei trukdžiusi senoji Šv. Onos bažnyčios varpinė.

Prieš buvusį vienuolyną sovietmečiu išdygo tipiškas sovietinės pramoninės statybos pavyzdys. Tuo metu jame buvo įsikūrusi sovietinio oficiozo „Tiesa“ spaustuvė, o dabartinės Maironio gatvės pradžios dalis vadinosi Tiesos vardu. 2009 m. šis pastatas pakeitė paskirtį, tapdamas menininkų Meka – čia įsikūrė VDA naujasis korpusas „Titanikas“.

Ryškiausia Maironio gatvės, o gal ir viso Vilniaus rožė, vėlyvosios gotikos šedevras – Šv. Onos bažnyčia, švelniai įsiliejanti į Bernardinų bažnyčios draugiją. Maironio gatvės pradžia nuo 1920 m. iki sovietmečio vadinosi Šv. Onos vardu.

Aikštėje prieš Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias stovėjo Lietuvos kanclerio, didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Leono Sapiegos rūmai. Matydamas per darganą ir šaltį iš Užupio einančias vienuoles ir planuodamas patrauklioje Vilniaus vietoje įsteigti giminės mauzoliejų, L. Sapiega 1594 m. finansavo Šv. Mykolo bažnyčios bei Bernardinų vienuolyno statybą. Vienuolynas (Maironio g. 11, Šv. Mykolo g. 9), kur dabar įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus, turėjo vidinį kiemelį, kur galėjo patekti tik vienuolės, ir greta esantį atvirą vidinį kiemą, kuriame veikė alaus darykla. 1633 m. Šv. Mykolo bažnyčioje palaidotas jos fundatorius L. Sapiega, o vėliau ir jo giminės. 1655 m. per kazokų antpuolį iš bažnyčios rūsių dingo karstai, kuriuose ilsėjosi Sapiegų mirusieji.

L. Sapiegos palaikus rusų kariai ištraukė iš sarkofago, nuplėšę įkapes, pririšo prie arklio uodegos ir tampė po miestą. Vienuolės surado jo palaikus ir, apvilkusios vienuolių abitu, paprastame karste, jį vėl paguldė bažnyčios rūsyje.

Maždaug toje vietoje, kur Maironio gatvė staiga pasuka į dešinę, prieiname kieme įsikūrusį prabangų viešbutį (Maironio g. 13). Čia buvo nuo XVI a. minimas stačiatikių metropolito sinodas, o XVII-XIX a. pradžioje pastatas buvo unitų metropolito valdžioje. Iki II-ojo pasaulinio karo pastate gyveno Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės dvasininkai, psalmininkai, patarnautojai. Sovietiniais metais viename jo korpuse buvo gyvenamosios patalpos, o kitas buvo apleistas, nenaudojamas.

Kitoje Maironio gatvės pusėje stūkso balta Vilniaus Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė. Ji minima jau nuo XIV a. Manoma, kad cerkvės įkūrimo iniciatorė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona Julijona. 1609 m. soboras perėjo unitų žinion. 1808 m. cerkvė buvo atiduota universitetui, joje įrengta biblioteka, auditorijos, muziejus. XIX a. viduryje rusų architektai Aleksandras Riazanovas ir Nikolajus Čiaginas suteikė jai dabartinę išvaizdą ir cerkvė vėl tapo stačiatikių šventove.

Tymo kvartalas

Eidami toliau Maironio gatve, pasiekiame egzotiškiausią jos dalį – Tymo kvartalą. Jis driekėsi kairiajame Vilnelės krante tarp Užupio ir Paupio tiltų, iš vakarų buvo atskirtas kanalu, tekėjusiu lygiagrečiai Vilnelės vagai. Kanalas su Vilnele jungėsi prie pat tilto į Užupį ir suko vyskupų malūno girnas. Malūnas apie 1860 m. buvo nugriautas, o kanalas užpiltas žemėmis, virš jo įrengta važiuojamoji gatvės dalis. XVI-XIX a. Vilnelės ir jos kanalo kilpoje pastatytame kvartale buvo palankios sąlygos odos apdirbimo amatui. Todėl čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo (išdirbtos ožio odos) amatų dirbtuvėlės. Vietovę pradėta vadinti Tymo priemiesčiu. Kiek vėliau čia apsigyveno totoriai, kurie taip pat vertėsi tradiciniu amatu – odų apdirbimu. XIX a. viduryje daugelis šio kvartalo namų priklausė smulkiems žydų prekeiviams. Namų pirmuose aukštuose veikė karčemos, kepyklos, parduotuvės. Taip pat ir viešnamiai. Caro valdžia, norėdama efektyviau kontroliuoti šį verslą, jį legalizavo. 1901 m. mėginta uždarinėti ir iškeldinti viešnamius iš miesto centro. Viena iš vietų, kur viešnamiai buvo iškeldinami, buvo Tymo kvartalas. Jo gyventojai šiurpo nuo vagysčių, plėšikavimų, girtuoklių siautėjimo. Netgi bandė protestuoti. Tačiau 1907 m. gubernatoriaus įsakymu iš Orenburgo gatvės dar aštuoni viešnamiai iškeldinti į Tymo kvartalą netoli cerkvės. Niekas nepaisė ir dvasininkų priekaištų dėl „paleistuvystės namų arti Dievo šventovės“.

Mykolo Sevruko 1937 m. medžio raižinyje Tymo kvartalas vaizduojamas kaip vargingas, nykus, dvelkiantis liūdesiu – maži, nevienodo aukščio, su aplūžusiais mediniais priestatais, stipriai susigrūdę nameliai. Atrodo, įspraudus dar vieną namelį, kvartalas išlėks į orą.

1960 m. šio amatininkų kvartalo pastatai buvo nugriauti. Iš Tymo gatvės sovietmečiu liko tik tuščia aikštė ir pavadinimas, įvardijęs antrąją dabartinės Maironio gatvės pusę.

Šaltiniai:

Vladas Drėma „Dingęs Vilnius“. Vilnius, „Vaga“, 1991.

Antanas Rimvydas Čaplinskas „Vilniaus gatvės“. Vilnius „Charibdė“, 2000.

Antanas Rimvydas Čaplinskas „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“. Vilnius „Charibdė“, 2010.

Tomas Venclova „Vilnius: vadovas po miestą“. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2009.

Susiję