Projekto pradžia

Rytų partnerystės programa buvo įsteigta 2009 metų gegužės 7 dieną Prahoje vykusiame ES ir rytinių šalių valstybių vadovų susitikime. Programos tikslai –  ES santykių su jos rytinėmis kaimynėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) plėtra per Asociacijos susitarimus, laisvos prekybos erdvių sukūrimą, vizų režimo liberalizaciją, sektorinio bendradarbiavimo stiprinimą, pilietinės visuomenės tvirtinimą ir žmonių kontaktus. Ši programa turėtų padėti sudaryti gerus santykius tarp kaimynysčių bei įtraukti regionus į bendradarbiavimą. Esminė sąlyga ateities santykiams tarp ES ir Rytų partnerystės šalių – jų pažanga gilios ir tvarios demokratinės sistemos sukūrimo link.

Lietuvos užmojai

Pirmininkavimo ES Tarybai metu Lietuva išsikėlė šiuos tikslus: tikimasi pasirašyti ES – Ukrainos Asociacijos bei glaudaus bendradarbiavimo ir plataus masto laisvos prekybos erdvės (DCFTA – Deep and Comprehensive Free Trade Agreement) susitarimą, užbaigti derybas dėl Asociacijos susitarimų, įskaitant DCFTA, su Moldova, Gruzija bei Armėnija ir pažengti asociacijos derybose su Azerbaidžanu. Pažangos tikimasi ir vizų supaprastinimo bei liberalizavimo procesuose. Šių susitarimų įgyvendinimas atneš žymių praktinių ir politinių pokyčių Rytų partneriams ir jų santykiams su ES. Taip pat viliamasi, kad ES – RP viršūnių susitikime Vilniuje bus kalbama apie sustiprintą daugiašalę Rytų partnerystės dimensiją per papildomo ar didesnio finansavimo konkretiems programos projektams, veikloms užtikrinimą bei naujų pavyzdinių iniciatyvų ir panelių paskelbimą. Iki viršūnių susitikimo Vilniuje norima surengti pirmuosius ES – Rytų partnerystės šalių ministrų susitikimus transporto bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse, o jų rezultatus atspindėti viršūnių susitikimo jungtinėje deklaracijoje, taip į aukštesnį lygmenį būtų iškelti sektoriaus bendradarbiavimo rezultatai.

Problemos dėl Baltarusijos ir Ukrainos

Viršūnių susitikimas vyksiantis lapkričio 28–29 dienomis Vilniuje rengiamas tik trečią kartą. Paskutinysis vyko 2011 metų rudenį Varšuvoje. Tuomet gerokai pasistūmėta į priekį nebuvo. Mat pirmiausia Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atšaukė savo delegaciją, o po to ir Ukrainos atstovai išvyko anksčiau, nes išgirdo ES atstovų priekaištus dėl J. Tymošenko teismo. O koks Lietuvos požiūris į šias valstybes?

Žinoma, jog A. Lukašenkai yra taikomos sankcijos norint įvažiuoti į ES, tad ir jo atvykimo į Vilnių tikėtis nereikėtų. JAV įsikūrusios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris pasiūlė, jog Lietuvoje Baltarusijai turėtų atstovauti ne valdininkai, o pilietinės visuomenės atstovai. Politologai Ramūnas Vilpišauskas ir Tomas Janeliūnas šiam pasiūlymui nepritartų. „Nemanau, kad Baltarusijai Vilniaus Rytų partnerystės susitikime turėtų atstovauti opozicijos ar pilietinės visuomenės atstovai – juk tam yra atskiri susitikimai, kurie tam ir yra skirti. O čia yra oficialių institucijų susitikimas, tik Baltarusija turėtų būti atstovaujama ne aukščiausiu lygiu, o turbūt ambasadoriaus“, – teigia R. Vilpišauskas. T. Janeliūnas sako, jog toks požiūris gana idealistiškas, nes net pati Baltarusijos opozicija nėra vienalytė, o ir žingsnis nepripažįstant dabartinės Baltarusijos valdžios atstovų Vilniuje reikštų ne šiaip sankcijų režimui taikymą, o bemaž visų diplomatinių santykių nutraukimą. Užsienio reikalų ministerija praneša, jog sprendimas dėl Baltarusijos atstovavimo Vilniuje bus priimtas ES šalių narių ir ES institucijų bendru sutarimu.

Ukrainai šioje programoje tenka išskirtinis dėmesys. Jos europinės integracijos klausimas gali nulemti ne tik tolesnę Rytų partnerystės raidą, bet ir viso regiono ateitį. Asociacijos susitarimo pasirašymas gali tapti nauju ES ir Ukrainos santykių plėtros etapu, kuris galutinai išsklaidytų abejones dėl Ukrainos pasirinktos europinės integracijos krypties bei ryžto įgyvendinti būtinas reformas. Asociacijos susitarimas gali būti pasirašomas tik tuo atveju, jei Ukraina parodys pažangumą selektyvaus teisingumo, rinkimų reformų, bendrųjų reformų, reikalingų pasirengti Asociacijos sutarties, įskaitant DCFTA, įgyvendinime.

Dabartinė Ukrainos vyriausybė bando balansuoti tarp ES ir Rusijos siūlomos Muitų sąjungos/ Eurazijos sąjungos projekto. Todėl iškyla dilema ar atsisakydama politinio sąlygiškumo principo ir pasirašydama Asociacijos susitarimą su Ukraina ES nerizikuoja sumenkinti Rytų partnerystės politikos pamatinių vertybių reikšmės ir taip pasiųsti netinkamą signalą kitoms Rytų partnerystės valstybėms. Kita vertus, jei Asociacijos susitarimas su Ukraina nebūtų pasirašytas, ES galimai rizikuoja prarasti savo įtakos svertus šioje šalyje, nubraukti jau pasiektus Ukrainos europinės integracijos rezultatus. Abu politologai teigia, kad pasirašyti sutartį yra labai svarbu, tačiau ir pati Ukrainos vadovybė turi parodyti norą laikytis ES galiojančių liberalios demokratijos normų.

„Bendros prekybos erdvės tarp ES ir Ukrainos sukūrimas yra labai reikalingas tiek Ukrainai ir jos pastangoms toliau siekti artimesnių ryšių su ES ir stiprinti ekonominį ir politinį savarankiškumą nuo Rusijos, tiek ir ES ekonomikos augimui skatinti“,  – tvirtina T. Janeliūnas.

Kodėl nejudame?

Šiuo metu Rytų partnerystės programa įstrigusi vietoje. R. Vilpišauskas mano, jog Arabų pavasario įvykiai nukreipė ES dėmesį Pietų kaimynystės link, tačiau jau seniai ES yra šalys, kurioms aktualesnė yra partnerystė su Pietų kaimynyste, ir yra šalys, kurioms svarbiau skirti dėmesį Rytų kaimynystei. T. Janeliūnas atsako, jog Rytų partnerystės programa pastaruosius metus buvo įstrigusi dėl Baltarusijos ir Ukrainos politinės situacijos. „ES tiesiog neturi instrumentų, kad galėtų pakeisti vidinę politinės situacijos raidą, o be to – nelabai to ir nori. Tad programos prasmė – tiesiog demonstruoti tam tikrą ES moralinį įsipareigojimą, o ne daryti reikšmingą įtaką“, – įsitikinęs politologas.

Ar 6 milijardų eurų pakanka?

Šiai programai skiriamas specialus finansavimas, kuris 2010 – 2013 m. laikotarpiu siekė 1,8 mlrd. eurų. 2014 – 2020 metams Rytų kaimynėms žadama skirti 6 mlrd. eurų. Politologas Tomas Janeliūnas teigia, kad tokia suma tikrai nėra didelė šešioms šalims. „Tačiau ir jie gali būti panaudoti arba tuščiai, arba prasmingai. Iki šiol parama Rytų Partnerystės programos šalims nebuvo labai jaučiama – bent jau ta prasme, kad tai iš esmės pakeistų visuomenės ir politinių veikėjų požiūrį į eurointegraciją“, – sako jis.

Ko reikia, kad tikslai būtų pasiekti

Vilniaus viršūnių susitikimo sėkmė priklausys nuo keleto dalykų: Rytų partnerių apsisprendimo ir gebėjimo vykdyti reformas, nuo jų vidaus politinės padėties, nuo Europos Sąjungos valstybių bei ES institucijų vieningos ir paremiančios pozicijos Rytų partnerystės šalių atžvilgiu. Taip pat integracija į ES turi būti patraukli Rytų šalims, jų verslui ir elitui. Pasak R. Vilpišausko svarbu ir kaip bus vertinama Eurazijos sąjunga kaip alternatyva integracijai į ES. T. Janeliūnas manymu, be Ukrainos visa programa politine prasme yra labai abejotina.

Balandžio 25 dieną Lietuvos užsieno reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Lenkijos užsienio reikalų minstru Radoslawu Sikorskiu, Nyderlandų užsienio reikalų ministru Fransu Timmermansu bei Danijos Europos reikalų ministru Nicolai Wammenu apsilankė Ukrainoje. Bendrame pareiškime ministrai pripažino Ukrainos pasiektą pažangą ir išreiškė viltį, jog šalis tęs demokratines reformas. Tad akivaizdu, jog Asociacijos susitarimo pasirašymas su šia šalimi būtų viršūnių susitikimo sėkmės rodiklis.

Susiję