Prancūziška popietė tarp Vilniaus gatvių
Vilniaus centre yra mažytis parkelis, dvelkiantis prancūzišku aromatu. Jį supa Didžioji, Gaono ir Švarco gavtės, vidury jo stovi didžiulis fontanas, šonuose tyliai miega suoliukai. Parkelio gale susibūrę šnekasi medžiai: šnibždasi šnarančiais lapais, juokiasi, diskutuoja. Oficialiai šis parkelis vadinamas Konstantino Sirvydo skveru ir yra skirtas atminti šiam lietuvių raštijos pradininkui, tačiau jaunimas tą parkelį vadina Prancūzparkiu. Galbūt todėl, kad šis rymo šalia Prancūzų kultūros centro. Ten draugų kompanijos dažnai valgo prancūzišką batoną, o kai niekas nemato – skanauja prancūzišką vyną.
Kai Vilnius pagaliau pabudo iš žiemos ir miestiečiai žengė į gatves pasidžiaugti saule, gera yra išeiti pasėdėti į Prancūzparkį. Atsisėsti ant vieno iš tų pavargusių suoliukų, išsirinkus šiek tiek vienišesnį, ir stebėti gyvenimą. Ne savo, užtat daug svetimų.
Daug kam patinka Prancūzparkis. Čia mamos atstumia savo kūdikių vežimėlius, močiutės atveda vaikus už rankų. Mažieji mėgsta užlipti ant fontano – jis beveik niekada neveikia, tad jie įlipa į vidų ir šaukia močiutes, norėdami joms pasirodyti velnioniškai drąsūs.
Vyresni į Prancūzparkį ateina nešini kavos puodelių: prisėda, pasišneka, lūkuriuoja vieni kitų, nepailsdami skanauja įmantriausių, o kartais ir visai paprastų cigarečių dūmus. Vaikinai čia paskiria pasimatymus – vieni stovi parko kampe rankoje laikydami gėlę, kiti madmuzeles atsiveda kur giliau. Savo ruožtu madmuzelės, susirinkusios aptarti vaikinų, į dangų nežiūri – jos siurbčioja kavą šiaudeliais, garsiai juokiasi, krykštauja, kol vėl prisireikia eiti.
Senutės čia lesina balandžius – iš lėto trupina patį pigiausią, susenusį batoną, beria trupinius žemyn, o balandžiai supuola taip, lyg būtų visą žiemą nelesę. Jie puola į krūvą, pešasi dėl skanesnio kąsnelio, vėliau, gavę kitą trupinių saują, savo kalba į puotą pakviečia draugų – balandžių vis daugėja ir daugėja, jie nesiruošia skirstytis, tačiau batonas anksčiau ar vėliau baigiasi ir šie žvelgia į senutes besitikėdami, kol galiausiai supratę išsiskirsto į skirtingas puses.
Kai būna gražus oras, šeimininkai į Prancūzparkį atveda šunis. Šie vaikšto siauru pievos ruožu, žaidžia su balandžiais, retkarčiais suloja vaikams kviesdami draugauti. Kartais į Prancūzparkį pailsėti atvažiuoja dviratininkai. Atremia savo dviračius į suolą, nusisega šalmą, jei tokį turi, ir, išsitraukę gertuvę, godžiai ryja vandens gurkšnius. Kiek pasėdėję vėlei pakyla ir išvažiuoja – matyt, galop nebeprisimena, kad čia buvo užsukę.
Vakarais ant Prancūzparkio ima kristi tamsa. Tada įsiplieskia tie suraityti senoviniai žibintai, žmonės po truputį ima skirstytis. Laikas išeiti – iš tylaus miesto parkelio pasukti į trumpam rimstančią gatvę, kuri smarkiai sutemus vėlei atgis. Čia ims rinktis seniai nesimatę draugai ir pažįstami, kolegos, partneriai, įsimylėjėliai – jie pasuks į barus, stoviniuos ant šaligatvių rūkydami, juoksis ir džiaugsis, garsiai šnekės, o vienas kitas užsuks į Prancūzparkį – tik ramiai pasėdėti, kai truputį pavargs.