,,Mažojoje kanopėlėje“ mūsų nelaukia

Praeivių žvilgsnius į kavinukę nukreipia kabantis metalinis žirgas. Jorės Janavičiūtės nuotr.
Praeivių žvilgsnius į kavinukę nukreipia kabantis metalinis žirgas. Jorės Janavičiūtės nuotr.

Jau daugiau nei metus priešais Bernardinų g. 11 kiemelio vartus veikia  kavinukė  „Piccolo canopi“. Neišsiskirianti, menkai reklamuojama. Vienintelis dalykas, patraukiantis praeivio akį – virš durų kabantis metalinis žirgas. Atšilus į lauką išnešama keletas staliukų. Buvo įdomu daugiau sužinoti  apie  artimiausią Žurnalistikos instituto kaimyną.

Mėginimas susipažinti nebuvo toks, kokio tikėjausi. Nepavyko vienai iš mano kolegių, nesulaukusiai atsakymų į elektroniniu paštu pateiktus klausimus. Ne ką geriau sekėsi ir man.  Įžengus į vidų,  ten  dirbantys  žmonės  neatrodė  patenkinti mane išvydę. Tai liudijo  jų veidai.

Paprašiusi atsakyti į keletą klausimų studentų leidiniui, išgirdau kategorišką „ne“. Motyvas?  Studentai nėra jų tikslinė auditorija.

Kurį laiką pasiderėjusi, turėjau išeiti, mat tuo metu kavinė dar buvo uždaryta. Nenorėjau susilaukti ten dirbusiuos poros rūstybės. Vėliau išsiaiškinau, kad tai buvo „Picollo canopi“ įkūrėjai  Tadas ir Karolina Žukauskai, teigę neturintys jokių reklamos tikslų. Jie vis dėlto sutiko, kad  rašyčiau apie kavinukę, tačiau ieškoti  informacijos pasiūlė  tinklaraštyje. Neturėdama kitos išeities, susiradau  tinklaraštį, kuris, prisipažinsiu, nuteikė kur kas maloniau.

„Projektas Chuck Norris arba kaip atidaryti barą už 0 litų“ – intriguojantis pavadinimas, kviečiantis atversti T. Žukausko dienoraščio puslapį apie „Picollo canopi“ pradžių pradžią. Prieš beveik pusantrų metų vyrui kilusi idėja įkurti kavinukę. Neturėdamas pakankamai pinigų, jis vis dėlto idėją įgyvendino. Pasirodo, parengus gerą veiklos planą, įmanoma susitarti ir su maisto tiekėjais, ir savivaldybe, ir atidėti patalpų nuomos mokestį. Tačiau įdomesnės pasirodė kitos detalės.

Kavinukės interjeras buvo puošiamas iš įvairių vietų surinktais ar draugų dovanotais  statybinių medžiagų likučiais. Reklamos sumetimais pasiskolinti antikvariniai baldai. Nepaisant kuklių išteklių, kavinėje pavyko sukurti  jaukų ir originalų itališką interjerą.

O ką reiškia „Picollo canopi“?  Itališkai „picollo“ – mažas. Mažas restoranėlis. O „canopi“? Štai tokia T. Žukausko pasakojama  istorija: „Šią žiemą, važiuojant iš Italijos, mano žmona užsikėlė ant sėdynės koją ir sako: „Bet tu pažiūrėk, kokia maža mano kojytė“. O aš, prisiminęs savo italų kalbos žinias, sakau „piccolo canopi“ – „maža kanopėlė“. Ši frazė mus lydėjo iki pat namų, vėliau buvo pamiršta. Ir tik ėmus mąstyti apie pavadinimą, ji buvo prisiminta.“

Anksčiau maniau, kad „piccolo canopi“ pavadinimas turi būti susijęs su Vilniaus senamiesčiu. Nieko panašaus, bet  skamba gerai.

Taigi šį tą sužinojome apie paslaptingus kaimynus, kurių durys dažnokai būna užrakintos. Gaila, kad nesame laukiami „mažojoje kanopėlėje“.

Patalpinta: Rašiniai