Patvinę pavasariai
Pavasaris prasideda nuo asociacijų. Ant šaligatvių dar gali būti sniego, tačiau tam tikri simboliai parodo žmonėms, jog pavasaris jau prasidėjo. Kalendorinė kovo pirmoji čia niekuo dėta. Žibutės, „kačiukai“, iš namų pagaliau išlindę riedlentininkai, varnėnai. Potvynis. Juokaujama, kad yra tik trys dalykai, į kuriuos galima žiūrėti ir žiūrėti − degantis laužas, tekantis vanduo ir stebėti kaip dirba kiti. Iš tiesų matome, jog pavasarį žmonės ilgėliau sustoja ties upės pakrante. Ir ne tik dėl vandens tekėjimo − potvynis į pažįstamus objektus leidžia pažvelgti kitaip.
Pavasarį upės pakinta. Autoriaus nuotr. Potvyniai vyksta nuolat ir ne tik pavasarį
„Potvynis − tai staigus vandens lygio pakilimas“,− proziškai paaiškina Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis. „Potvynis Lietuvoje būna kiekvienais metais, bet ne kiekvienąkart vanduo išsilieja iš vagos ir apsemia teritoriją“, − aiškina pašnekovas. Kiek turi būti pakilęs vandens telkinio lygis, sunku apibrėžti. „Maži upeliai patvinsta ir nuo 10 mm kritulių. Upėms kaip Nemunas toks kiekis nedaro jokios įtakos“. Greitas potvynio vandens tekėjimas nėra vizualinis triukas − srovė iš tiesų pagreitėja apie tris kartus.
Pagrindiniai veiksniai potvyniui atsirasti yra tirpstantis sniegas ir lietus. Metiniai aukščiausio vandens lygio duomenys liudija, kad potvynis nėra išskirtinis pavasario bruožas. Galima palyginti Neries lygio ties Vilniumi matavimų duomenis. 1993 m. aukščiausias vandens lygmuo buvo užfiksuotas spalį, 2001 m. gruodį, 2005 m. rugpjūtį. Neabejotinas visų potvynių lyderis yra 1931 metų Vilniaus potvynis. Tąkart balandžio 26 dieną vanduo pakilo 825 cm virš stoties matavimo nulio (palyginimui − vidutinis Neries vandens lygis būna apie 250 − 260 virš nulio) buvo užlieta net Katedros aikštė, žmonės po gatves irstėsi valtimis. Per pastaruosius 20 metų, didžiausias vandens lygis Neryje buvo 1994 metais (524 cm).
Ilgamečiai stebėjimai leidžia nuspėti vandens lygio pakilimą
„Labai svarbu, koks buvo ruduo. Jeigu lijo nedaug, žemė užšalo sausa, tai ji gali sugerti apie pusę potvynio vandens. Tačiau jeigu žemė sušąla drėgna, kaip buvo ir praeitais metais, tai ji beveik nieko nesugeria. Tuomet kiekis gali būti gana vidutiniškas, bet išsiliejimas bus ženklus“, − pasakoja A. Kajutis. Jis priduria, jog mažiausia potvynio tikimybė yra tada, kai teritorijoje daug miškų − dirvožemis, kuriame auga medžiai, puikiai sugeria vandenį. Dirbamuose laukuose vyksta paviršinis nutekėjimas.
„Pagrindinė priežastis, žinoma, yra vandens kiekis. Tarkime, praeitais metais žiemą orai buvo nepastovūs ir sniego ne kažin kiek, todėl ir potvynio praktiškai nebuvo. Negalima sakyti, jog ir šiais metais labai daug prisnigo, kiekis tik dešimčia procentų viršijo normą“,− sako specialistas. Šių metų didelį vandens pakilimą lėmė ir lietingas ruduo.
A. Kajutis prisimena 1994 metus, kai vanduo vėl grasino užlieti Vilnių, tačiau tolygus sniego tirpsmas padėjo to išvengti. „Sniego 1994 metais buvo labai daug, net Seime buvo svarstoma, ką reikės daryti, galbūt evakuoti Vilniaus arkikatedros požemiuose esančius objektus. Tačiau orai buvo giedri, naktys šiltos, sniegas tirpo po truputį ir potvynis galų gale buvo vidutiniškas. Šiemet stebėjome dvi bangas − pirmoji buvo vasario pabaigoje, kita – kovo pradžioje. Apie penktadalį sniego jau buvo nutirpę, tačiau vėl pasnigo, sniegas tirpo su lietumi, net ir naktį laikėsi teigiama temperatūra, todėl potvynis šiemet kiek ankstesnis“, − pasakoja Hidrologijos skyriaus vedėjas.
Iš ilgamečių stebėjimų ir patirties galima nuspėti, kada potvynis prasidės, kada vanduo turėtų nuslūgti, ir net kiek vanduo pakils, kadangi požymiai dėsningai kartojasi.