Komiksai Lietuvoje

Knygų mugėje apie komiksus ir jų problemas Lietuvoje diskutavo  (iš kairės):  komiksų specialistė, kritikė Kristina Kolehmainen, diskusijos vedėjas Justinas Žilinskas, dailininkas Tony Cronstam, bei leidyklos „Versus Aureus“ sąvininkas Artūras Mickevičius.
Knygų mugėje apie komiksus ir jų problemas Lietuvoje diskutavo (iš kairės): komiksų specialistė, kritikė Kristina Kolehmainen, diskusijos vedėjas Justinas Žilinskas, dailininkas Tony Cronstam bei leidyklos „Versus Aureus“ savininkas Artūras Mickevičius. Nuotrauka autoriaus.

Tikriausiai dauguma prisimins vaikystėje skaitytus, vartytus ar tiesiog matytus tokius komiksus kaip „Donaldas ir kiti“ ar iš dar senesnių laikų „Paršiuką Čiuką“ bei „Micių ir Pykštuką“. Dabar tokių leidinių parduotuvėse, spaudos skyriuose nebematome, o komiksus galima sutikti tik vaikams skirtuose žurnaluose. Vakarų bei tolimųjų rytų pasaulyje situacija visiškai kitokia. Pieštos istorijos ten užima didelę rinkos dalį ir yra skirtos įvairioms amžiaus grupėms: nuo pačių jauniausių iki seniausiųjų. Kodėl Lietuvoje dar nesusiformavo komiksų kultūra, ir kodėl visos leidyklos, bandžiusios populiarinti šią literatūros sritį, patyrė nesėkmę, Vilniaus knygų mugėje diskutavo komiksų specialistė, kritikė Kristina Kolehmainen, dailininkas Tony Cronstam bei leidyklos „Versus Aureus“ savininkas Artūras Mickevičius.

Visų pirma reikėtų paminėti keletą faktų iš komiksų istorijos, apie kurią trumpai papasakojo K. Kolehmainen. Kaip žinome, komiksai – nuoseklią istoriją sudarančių pieštų paveikslėlių su veikėjų komentarais serija. Pačios pirmosios užuominos apie komiksus atsirado Japonijoje septintajame šimtmetyje, bet kažkas panašaus į šiuolaikinius kūrinius pasirodė XIXa. pabaigoje. Kaip pirmąjį komiksą specialistė įvardijo 1876m. japonų sukurtą „The Japan Punch“. Amerikoje komiksai atsirado taip pat devynioliktojo amžiaus pabaigoje, bet išpopuliarėjo per ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjusią herojinių komiksų bangą. Europoje piešinėlių mada atėjo dar vėliau, kai 1959m. Prancūzijoje buvo pradėtas leisti komiksų žurnalas „Pilote“, nors pavieniai komiksai jau buvo leidžiami ir anksčiau. Deja, Lietuvos ši mada taip ir neužvaldė, kad ir kiek įvairių bandymų yra buvę.

Kaip pagrindinę komiksų nesėkmės Lietuvoje priežastį T. Cronstam įvardijo komiksų tradicijos nebuvimą, per vėlų jų atsiradimą bei kitokį požiūrį į juos. Aišku, kai kurie sakytų, kad komiksai Lietuvoje pasirodė gana seniai. Jau po pirmosios sovietų okupacijos 1940 metais pasirodė vaikams skirtas žurnaliukas „Genys“, kuriame buvo spausdinami mokomojo pobūdžio komiksai, tokie kaip mūsų vis dar nepamirštas „Micius ir Pykštukas“. Vis dar tūnant giliai už geležinės sienos, nuo 1983m. V. Suchotskio ir B. Petrauskaitės kurtos pamokančios istorijos apie Paršiuką Čiuką. Taip pat populiarūs komiksai vyresniems buvo nuo 1934 m. leistame satyros ir humoro žurnale „Šluota“. O ką jau bekalbėti, apie nuo 1993m. leistą, visų berniukų lentynas užkimšusį Disney serijos komiksų žurnaliuką „Donaldas ir kiti“ su priedu. Kaip A. Mickevičius pastebėjo, savo geriausiu metu perkopusį 100 000 egzempliorių tiražą. Bet dabar jo prekybos centruose nebematyti. Kaip ir kitų komiksų. Ypač palyginus visai neseniai pasirodžiusių, trumpalaikių, vos po kelis numerius turėjusių ir vėliau iškeliavusių į nežinią vakarų vertalų, tokių kaip „X-men“, „Žmogus Voras“. Problema ta, kad lietuviams komiksai – tai vaikams skirti kūrinėliai piešinių pavidalu, kad būtų lengviau juos suprasti ir greitai neatitrūktų dėmesys. Tokių nusistatymų neatitiko mano ką tik minėti „X-men“ ir „Žmogus Voras“. Jie buvo skirti nebe už mamyčių parankių trūkčiojantiems mažyliams, bet vyresniems, jau mokyklos suolus nebe pirmus ir ne antrus metus trinantiems, paaugliams. Buvo ir dar vyresniems, jau tuos pačius mažylius vežimėliuose tąsantiems, žmonėms skirtų komiksų kaip Kventino Tarantino „Sin City“, kuris, kaip minėjo A. Mickevičius, patyrė didžiulę nesėkmę. Švelniai tariant…

Pats leidyklos vadovas kalbėjo, jog jo įmonė jau kelerius metus svarsto apie kokių nors komiksų leidimą, bet matydami kitų leidėjų rūpesčius šioje srityje, atideda tokius planus neribotam laikui, kadangi, pasak jo, lietuviai yra tradicionalistai, prie to nepratę ir neprisileidžiantys. „Mes labai rimtai žiūrime į knygas ir literatūros koncepciją, nemėgstame jokių nuokrypių. Arba knyga yra tekstas kartu su iliustracijomis, arba kokių nors paveikslėlių rinkinys, o kažkas naujo kaip piešinių suderinimas su tekstu yra nepriimtina. Mums komiksai nėra menas, o tik vaikiškas užsiėmimas.“ Priešingai nei, pavyzdžiui, šiaurės Europos šalių gyventojams.

K. Kolehmainen, pati gyvenanti Stokholme, sako, jog Skandinavijoje yra susiformavusios komiksų tradicijos, kadangi ten nuo pat senų laikų laikraščiuose buvo spausdinami komiksai jiems skirtose atskirose rubrikose. Be to, prekybos vietose galima rinktis pieštas istorijas iš labai didelio asortimento, ne vien tik Disney produkcijos. O ir skaitytojų amžiaus grupės daugiausiai svyruoja nuo 18 iki 45 metų amžiaus. Nors yra komiksų skirtų net senoliams. Galbūt nieko nestebinantis faktas, bet tai yra labiau verslas vyrams, kadangi jie sudaro net 80% visų skaitytojų. Dauguma šių leidinių ten net nėra juokingi ar linksmi, nes komiksai neprivalo būti apie kokias nors išdaigas krečiančius ar į kvailas situacijas patenkančius veikėjus. Kitur jie netgi yra vadinami pieštais romanais (graphic novel) ir yra rimti, gyvenimiški, turintys gerą, įdomų, įtraukiantį siužetą, kuris nepadarytų gėdos net ir kokiam rimtesniam filmui ar knygai. Tai buvo galima pastebėti, kadangi visi Holivudo filmai apie antgamtinių galių turinčius superherojus buvo sukurti remiantis komiksais.

Įdomią mintį išreiškė vienas neprisistatęs asmuo, bet, kaip pats teigia, turėjęs šiek tiek patirties vystant kelis komiksų projektus Lietuvoje ir nuolat dalyvaujantis animacijos festivaliuose Europoje ir pasaulyje. Pasak jo, komiksai ir kita panaši grafika praranda populiarumą todėl, kad ji atranda naują veiklos lauką, įsivyravus animacijai ir kitoms jos kryptims. Tai jau prasidėjo septintajame – aštuntajame dešimtmečiuose, kai laikraštiniai ir nuosavus leidinius turintys komiksai pradėjo rodytis žydruosiuose ekranuose ar kine. Kitose šalyse, kadangi jau buvo įsivyravusi komiksų kultūra, visa ši sritis pasidalino į 3 dalis: komiksai, karikatūros ir animacija. Lietuvoje piešti filmukai spėjo išpopuliarėti anksčiau, negu piešinės istorijos popieriuje, taigi nėra ko stebėtis jų nesėkmėmis. Vis dėlto, niekas negalėjo paaiškinti žurnalo „Donaldas ir Kiti“ fenomeno, kai dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jo tiražas siekė net 100 000 egzempliorių, o įžengus į XXI a. pardavimai smuko iki vos kelių tūkstančių, kol galiausiai visiškai dingo iš prekybos vietų lentynų. Galbūt vaikų širdis užvaldė daugmaž tuo metu pasirodę „supersajanai“, „pokemonai“ ir „digimonai“, kurių nereikėjo skaityti ar įjungti vaizduotės bežiūrint.

Konferencijos pabaigoje A. Mickevičius buvo paklaustas, kaip būtų galima sėmingai Lietuvoje pradėti leisti komiksus. Jo atsakymas buvo paprastas: „nežinau“. Vertinant kitų kūrėjų darbus ir bandymus, negimsta jokia idėja ir netgi dingsta noras leisti komiksus, žinant kolegų patirtį. Kaip galimą pradžią ir didelį žingsnį pirmyn, leidėjas paminėjo komiksus laikraštyje ar kokiame nors žurnale. Ne vaikiškame, kadangi jie jau pilni istorijų apie „Bulves ir Atlėpausius“, o rimtesniame, kad augantis skaitytojas nuo „Flinto“ perėjęs prie „Playboy“ nuo jų neatitrūktų.

Taigi, gal vertėtų „Lietuvos Rytui“ penktadienio ar šeštadienio numeriuose pradėti leisti komiksų skyrelį apie politiką arba kokias nors gyvenimo aktualijas?

Patalpinta: Rašiniai