Neįprastas įprastumas Vienybės aikštėje

„Laisvė. Džiaugsmas jos sulaukus. Geriausiai gyvenu dabar. Nors man jau aštuoniasdešimt vieneri, džiaugiuosi šia diena, laisve, kurią iškovojo mūsų,  lietuvių,  širdys“, –  iškart po atsakymo į klausimą, kodėl atėjo į Nepriklausomybės dienos minėjimą,  tarpukario damas primenančios pašnekovės ėmė dainuoti apie laisvę.

Šventė prasidėjo įprastai. Tik toks įprastumas nenusibosta. Salvės už Lietuvos laisvę, už Kauną, sulaukusios plojimų ir smalsių mažiausiųjų žiūrovų žvilgsnių. Visi jie ropštėsi, kiek įmanoma aukščiau –  ant sniego pusnių, suoliukų, tėčių pečių.

„Dabar mokyklose trūksta pilietinio ugdymo. Norėtųsi, kad sūnus būtų pilietiškas, todėl reikia ugdyti tai nuo mažumės. Turiu dar vieną sūnų, neatsivedžiau, nes serga“, – pasakojo vyras, šventę stebėjęs su vaiku. Mažasis intensyviai mojavo popierine vėliavėle, kurios vienoje pusėje – trispalvė, kitoje – Kauno miesto herbas – sidabrinis tauras raudoname fone su auksiniu lotynišku kryžiumi tarp ragų. Tokias dalijo šventės organizatoriai, vykdydami programoje įvardintą „Trispalvę akciją“.

Minėjimo atmosfera- kariai ir varpų muzika

Minėjimo didingumą kūrė kariai, rūpinęsi mokinių eisena. Milžiniška jaunų žmonių kolona, nešina ne tik Lietuvos, bet ir mokyklų vėliavomis, apie penkiolika minučių žygiavo į Vienybės aikštę. Eisena buvo kitokia nei galbūt tikėtasi: jokių šūkių, dainų, tik ramus ėjimas su jaunatvišku šurmuliu – natūralu ir paprasta, bet vis tiek šventiška.

Visiška tyla aikštėje įsivyravo dedant gėles Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Prieš sveikinamuosius žodžius iš Karo muziejaus bokšto skambėjo varpų muzika – ne visada girdimai, tačiau savitai kūrusi šventės atmosferą. Varpais buvo grojama Maironio „Lietuva brangi“ – neoficialus antrasis šalies himnas.

Išgirsti ir mero, ir ministrės linkėjimai

Kauno mero Andriaus Kupčinsko teigimu, Vasario 16-ąją lietuviai pasitiko su idealizmu, o Kovo 11-ąją – gausiais sentimentais. Meras džiaugėsi susirinkusiais ir linkėjo, kad Lietuvai daugiau netektų patirti ir išgyventi negandų. A. Kupčinskas dėkojo visiems, kurie dirba kasdieninį darbą savo bendruomenėje ar mieste, ir skatino, nepaisant visų sunkumų, tausoti iškovotą nepriklausomybę. „Valstybę nuolatos reikia kurti ir vienyti“, – sakė Kauno meras.

Taip pat kauniečius Kovo 11-osios proga sveikino Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, linkėdama miestui eiti pirmyn, pasidžiaugė, kad Kaune tiek daug vėliavų.

„Neseniai Kauno Katedroje arkivyskupas pasakė labai prasmingus žodžius apie laisvę: „Sulaukėme laisvės, – teigė jis, – o ji būna ir gėris, ir blogis. Dvidešimt vienerius metus einame  laisvės keliu ir toks jausmas, kad tų darbų, kuriuos reikia padaryti, kad mokėtumėme gyventi laisvėje, yra labai daug ir vis daugėja. Laisvė – atskirti melą nuo tiesos, gėrį nuo blogio, sąžiningą žmogų nuo nesąžiningo, kurti iš tikrųjų švarią Lietuvą – tai turime išmokti. Prireiks daugybės metų“, – Kauno arkivyskupo žodžiais kalbėjo ministrė.

Lietuvių tautinė savimonė arba viskas natūralu

Pasibaigus oficialiajai daliai, prasidėjo koncertas, o aš išėjau stebėti Kauno. Nuo žvarbaus vėjo plevėsuojančios vėliavos, daug nuo šalčio sužvarbusių žmonių ir Kaziuko mugė- Kaune prasidėjusi būtent Kovo 11-ąją. Tvyranti ore ir lietuviško pavasario šlapdriboje pakili nuotaika, dėlioja mintis apie tuos, kurie kovojo, kad šiandien galėtume laisvai vaikščioti su trispalvėmis ir giedoti Lietuvos himną. O giesmė aikštėje buvo nedrąsi: nors dvidešimt pirmieji laisvės metai, iš pradžių giedojo tik choras, nejučia prisijungė ir žmonės, šąlantys aikštėje. Giedojo tyliai, kai kurie dalyviai tik žiopčiojo. Bet giedojo. Galima lyginti su Jungtinėmis Amerikos valstijomis, kur ne tik giedama garsiai, bet dar ir ranka prie krūtinės pakeliama. Tačiau neverta. Mes lietuviai, Pabaltijo gyventojai, santūresni ir niūresni – viskas natūralu. Pakanka niūniuoti ir mintyse dėlioti  keturias Vinco Kudirkos sukurtas strofas.

Susiję