Tačiau visai kiti pojūčiai apima, kada jau namuose į rankas patenka naujas lietuvių autoriaus kūrinys. Nors gyvename ir mąstome globaliai, vis tik „savas“ požiūris net ir į pačius universaliausius reiškinius yra itin įdomus ir vertingas. Todėl nekantriai laukiau ir pirmosios komunikacijos mokslų daktaro Manto Martišiaus monografijos „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“ (pačioje 2010 m. pabaigoje ją išleido „Versus aureus“ leidykla).

Reikia pripažinti, kad teko stebėti kai kuriuos šios knygos gimimo etapus. M. Martišius ją brandino ilgai: 2007 m. jis apgynė disertaciją informacinių karų tema, o knygos rankraštį pateikė svarstyti Žurnalistikos institute dar 2009 m. Kruopštus rengimas davė savus rezultatus. Knygos struktūra yra gerai apmąstyta, informacija joje pateikiama itin metodiškai ir, kas taip pat labai svarbu, patraukliai. Tačiau apie viską iš eilė

Kodėl šis M. Martišiaus veikalas – aktualus? Autorius pabrėžia kad knygoje bus „metodiškai nagrinėjamas informacinis karas ir jo sąveika su masinės komunikacijos priemonėmis“ (p. 14). Knygos įvadas pradedamas nuo žvilgsnio į neseną skaudų įvykį – 2008 m. karinį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos. M. Martišius nurodo, kad Lietuvos žiniasklaida (kaip ir įprasta informaciniuose karuose) stojo palaikyti savo šalies oficialios pozicijos, ir kad toks vienpusiškas Gruzijos palaikymas neturėjo faktinio pagrindimo. Taigi Lietuvos žurnalistams „nepavyko išlikti nešališkiems ir objektyviems“ (p. 13). O tai – ir pats akivaizdžiausias atsakymas, kodėl informacinių karų tyrimai šiandien yra tokie aktualūs.

Tiesa, skaitytojai M. Martišiaus knygoje neras vieno aiškaus atsakymo, o kaip gi elgtis į informacinio karo sūkurius pakliuvusiems žurnalistams. Tačiau autorius žengė pirmą svarbų žingsnį šia linkme – pateikė kompleksinę šio karo studiją, o juk patarlė byloja, kad pats praktiškiausias dalykas yra gera teorija (beje, matyt, kad vieno paprasto atsakymo šiuo atveju ir negali būti…).

Informacinis karas – ne tik sudėtinga, bet ir dažnai mitologizuojama dėlionė. M. Martišiui šią dėlionę pavyko puikiai išnarstyti ir jos smulkias dalis vėl sudėlioti į bendrą vaizdą. 384-ių puslapių apimties knyga atskleidžia, kad informacinį karą galima analizuoti tik kompleksiškai, įvertinant daugelį politinių, socialinių, technologinių faktorių. Todėl knygoje didelis dėmesys skiriamas istoriniams procesams: autorius apžvelgia informacinės revoliucijos reiškinį (išskirdamas tris jos fazes), pateikia daug vertingų istorinių faktų, kurie liudija apie informacinio karo ištakas ir priežastis.

M. Martišius informacinį karą nagrinėja tiek iš komunikacijos mokslų, tiek iš politologijos, istorijos ar sociologijos mokslų pozicijų. Skaitytojai joje ras vertingos medžiagos apie tarptautinių santykių teorijose vyraujančias saugumo nuostatas, aktualią analizę kaip informacinį karą traktuoja dvi skirtingos pusės – JAV ir Rusija. Knygoje M. Martišius pristato ir galimas informacinio karo studijų kryptis (išskiria tris tokias kryptis: struktūrinę, strateginę ir kognityvinę), analizuoja kokį vaidmenį šiuose karuose atlieka masinės komunikacijos priemonės, apžvelgia propagandos ir psichologinio karo reiškinius.

Knyga „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“ yra skirta ne vien akademiniam skaitymui (tą patvirtina ir jau paties pavadinimo pirmoji dalis). Nors knyga yra mokslinė monografija, esu tikras, kad ji sudomins ir kur kas platesnį šiandienos aktualijomis besidominčių skaitytojų ratą. Knyga parašyta lengvu, aiškiu stiliumi, be to, jos tekstą puošia (kaip kažkada yra įvardinęs pats autorius) „inkliuzai“ – intarpai, skirti iliustruoti ar pagrįsti konkrečius teiginius. Juose autorius pateikia intriguojančią, smalsumą kurstančią informaciją. Platesniam skaitytojų ratui (o taip pat ir studentams) yra skirti ir puslapių apačioje esantys kai kurių terminų ar istorinių procesų paaiškinimai.

Akivaizdu, kad knyga yra ypač aktuali ir vertinga aukštųjų mokyklų studentams. M. Martišius monografijoje remiasi labai plačiu tyrinėtojų darbų arsenalu. Tai rodo ir ilgas literatūros ir šaltinių sąrašas (besitęsiantis beveik per 30 puslapių), kuriame yra ir jau klasika tapę veikalai, ir patys naujausi šios problematikos  tyrinėjimai. Taigi knyga studentus supažindins su įvairiomis informacinio reiškinio interpretacijomis, suteiks studijoms vertingos informacijos ir praplės jų akiratį.

Monografijos įvade M. Martišius pagrįstai rašo, kad „iki šiol Lietuvoje informacinio karo specifiką daugiausiai nagrinėjo politikos mokslų atstovai“, o perskaičius knygą reikia sutikti ir su kitu autoriaus teiginiu, kad „ši knyga informacinį karą įtraukia ir į komunikacijos mokslo, žurnalistikos studijų lauką“ (p. 16). Tai – pagrindinis knygos tikslas ir autorius jį pasiekė.

***

Vasario 23 dieną (trečiadienį) 15 valandą Žurnalistikos Institute Vilniaus balso auditorijoje vyks Manto Martišiaus knygos „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“ pristatymas. Maloniai kviečiame dalyvauti.

Susiję

Lietuvos atlikėjų vinilų kokybė neatsilieka nuo pasaulio geriausiųjų

PVM lengvata šildymui kelia sumaištį ir tarp ekonomistų