Šį rytą savo namuose užgeso medijų kritikas Skirmundas Jonas Valiulis. Likimo sprendimas mums, įpratusiems sutikti Skirmundą knygų, filmų, kitų kūrinių sutiktuvėse, peržiūrose, vertinimų komisijose, yra netikėtas, apmaudus, paliekantis tuštumą akademinėje ir žiniasklaidos erdvėje.

Su Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų programų studentais jis praleido 40 metų, prisidėdamas prie žurnalistikos studentų tradicijos šioje Alma Mater rengti kritiškai mąstantį, plataus požiūrio žmogų. Tai tokia Asmenybė, kuri įsirėžia atmintin iš pirmo susitikimo, kai ima vesti pašnekovą per kino, televizijos, fotografijos pasaulį ir atskleidžia naujienas, siūlo įsižiūrėti į kūrybos naujoves, kūrinio privalumus tarp detalių ir įvertina visumą, diskretiškai užsimenant apie trūkumus.

S. Valiulis gimė 1938 m. spalio 22 d. Gražaičių kaime, Pakruojo rajone. Mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, o 1965 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto (VU) Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Nuo 1974-ųjų Skirmantas dirbo mūsų universiteto Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedros, nuo 1991 m. – VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytoju.
S. Valiulis, studentų mėgstamas dėl šmaikštumo, originalių idėjų ir neprailgstančių paskaitų, skaitė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos ir praktikos kursus, kino kritikos paskaitas.

1989-1991 m. ėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko, 1990-1992 m. – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinio direktoriaus pareigas. Jam teko istorinė atsakomybė vadovauti visuomeniniam transliuotojui, kai 1991-ųjų sausį į LRT pastatą ir žmones pasikėsino sovietų okupacinė kariuomenė. Tačiau ir tais metais, turėdamas kitų pareigų, neišsižadėjo akademinio darbo. Jis visada buvo Vilniaus universiteto Žmogus – kad ir kur dalyvautų, bendradarbiautų kūrybiniuose projektuose. Jis visada atrasdavo laiko ir jėgų vienu metu vadovauti keliolikai kursinių ir bakalauro darbų: priimti studento prašymą, nepaisant krūvio ir darbų gausos, buvo jo prioritetas ir versdavo kolegas tuo žavėtis. Kas neprisimins ir kitomis progomis teigiamų atsakymų kur nors dalyvauti šia fraze: „O kodėl gi ne? Žinoma! Įdomu, labai įdomu!“

1994 m. S. Valiuliui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2005 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.

Kritikas paskelbė šimtus tekstų kino, fotografijos ir TV klausimais, rengė fotografijų knygas. Jo tikroji mokslinė disertacija yra tuose absolventų rašto ir kūrybiniuose darbuose, kurie buvo sėkmingai apginti, o jų autoriai šiandien pasklidę žiniasklaidos rinkoje.

Visą jo elgseną dalykinėje ir neformalioje aplinkoje, jo kūrybą ir įtaigą būtų teisinga apibūdinti kaip kultūrų puoselėtojo, pakantaus įvairovėms, laisvo nuo prietarų kritiko pavyzdį.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bendruomenės vardu prašau Skirmanto šeimos narių priimti nuoširdžią užuojautą – būkime stiprūs geraisiais prisiminimais apie šį Tolerancijos riterį.

Andrius Vaišnys,
fakulteto dekanas

VELIONIS BUS PAŠARVOTAS 2011-01-29 Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Susiję