Gyvenimas tapo žurnalistiniu tyrimu

Politikas ir verslininkas Artūras Zuokas dar prieš įstodamas į Vilniaus universitetą turėjo daug žurnalistinio darbo patirties: jis dirbo karo reporteriu Irake, „Respublikos“ žurnalistu, leido mėnraštį „Homo Sovieticus“. Daug dirbęs užsienyje, naudojęsis moderniomis technologijomis, kurių Lietuvoje dar nebuvo, jis patardavo net dėstytojams. Tačiau A.Zuokas neabejoja, kad studijos jam padėjo suderinti praktines ir teorines žinias.

Buvęs Vilniaus miesto meras ir eksparlamentaras visada prisistato kaip žurnalistas, nes ši profesija jam – gyvenimo būdas: jis rašo savo internetinį dienoraštį, yra aktyvus „Facebook“ vartotojas, o žiniasklaidoje daug slapyvardžiu pasirašytų jo komentarų. „Net mano buvimas politikoje yra žurnalistinio tyrimo dalis. Tai viena iš tiriamosios žurnalistikos atmainų, kai žurnalistas tiria tam tikrą veiklą pats į ją įsitraukdamas“, – tikina A. Zuokas.

Dabar garsų politiką studijų metais labiausiai erzino žemės ūkio pagrindų paskaita. „Karvę nuo jaučio atskirti sugebu, todėl paskaitų apie žemės ūkį nelankiau. Laimei, pavyko susitarti su dėstytoja ir ši ūkiška problema buvo išspręsta“, – prisimena A. Zuokas. O Laimono Tapino paskaitas politikas atsimena su nostalgija.

Dabar atsidūręs kitoje barikadų pusėje, A. Zuokas mano, kad žurnalistikos studijose reiktų daugiau dėmesio skirti profesinei etikai, nes tuomet žurnalistai būtų labiau principingi. Politikas apgailestauja, kad Lietuvoje dominuoja ne faktų, o nuomonių žiniasklaida ir pagarbos jai nebeliko. „Anksčiau žurnalistus gerbė, durys jiems visur buvo atviros, o šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žiniasklaida iš ketvirtosios valdžios tapo verslo šaka“, – mano A. Zuokas.

Žurnalistikos institutas – šventasis Alma Mater

Renginių vedėja, dainininkė ir Seimo narė Donalda Meiželytė apie Žurnalistikos institutą ir studijų kokybę atsiliepia labai gerai. „Tai mano šventasis Alma Mater“, – sako D. Meiželytė.

D. Meiželytė turėjo galimybę tapti aktore, ji buvo įstojusi į Keistuolių teatrą, tačiau žurnalistika traukė labiau. Dainininkės šeimoje daug žurnalistų, tad ši profesija tapo kone tradicija.

Nuo šešiolikos metų rašanti D. Meiželytė neplanavo dirbti dienraštyje, nes nenorėjo būti “piktosios”, skandalingosios žurnalistikos verge, todėl pasirinko širdžiai mielesnes jos sritis – darbą Lietuvos radijuje, laidų vaikams kūrimą. Dainininkė teigia, kad žurnalistės profesija ją lydi bet kurioje veikloje – net atsakinėjimą raštu į klausimus ji laiko viena iš žurnalistikos sričių.

Tačiau dabar politike tapusiai D.Meiželytei dabartinė žiniasklaidos būklė kelia nerimą: „Kokybiškos žiniasklaidos nebus, kol ji nebus laisva nuo akcininkų nuomonių, kol bus tokie mokesčiai žiniasklaidai, kol reikės galvoti tik apie tai, kaip išgyventi ir kaip parašyti daugiau užsakomųjų straipsnių“.

Žurnalistinis darbas gali atsibosti

„Forum cinemas“ kino teatro rinkodaros vadybininkės Jolantos Germanavičiūtės svajonė buvo dirbti medike, tačiau atsitiktinumo dėka ji pasirinko žurnalistikos studijas. Skirtingai nei kiti du pašnekovai, ji studijas vertina kritiškiau. J. Germanavičiūtės įsitikinimu, jos neparengia darbui. „Lietuvių kalbos, istorijos studijavimas nepadeda tapti geru žurnalistu. Labiausiai pritrūko specializuotų profesinių žinių“, – mano rinkodaros vadybininkė.

J. Germanavičiūtė dirbo spaudoje ir radijuje tol, kol suprato, kad žurnalistika per siaura sritis jos saviraiškai: „Man atsibodo. Porą metų svarsčiau, kokį darbą norėčiau dirbti. Norėjau, kad jis sietųsi su žurnalistika, todėl kultūros renginių rinkodara man pasirodė tinkamas pasirinkimas.“

Jolantai nepatinka, kad Lietuvos žurnalistams būdinga ištraukti pačią blogiausią naujieną ir pateikti ją kaip sensaciją. Tačiau, be abejonės, didelis privalumas, kad turime laisvą žiniasklaidą. J. Germanavičiūtė, dirbdama rinkodaros srityje, bendrauja su žiniasklaida ir taip panaudoja savo žurnalistinius įgūdžius.

Susiję