Slėpynės kitų kailiuose
Skaičiuoju iki dvidešimt. Scena pakelia savo sijoną. Žengia aktorius, pamiršęs savo pavardę ir vardą. Besislapstydamas nuo paties savęs ir nuo žiūrovo, nuo pirminių veido, pavardės ir asmenybės identifikavimo įpročių. Dešimt sekundžių. Dabar ne aktorius, o jo rankogaliai, iš po languoto švarko, jo trumpos kelnės kalba apie kitą asmenį – personažą. Aktoriaus kasdienybė keisti scenos marškinius, persikūnyti, įsiklausykit, per kūną, vadinasi, ant to paties kūno per drabužį, kuris tampa pirminiu elementu, padedančiu sukurti asociacijas, pradedančiu pasakoti istoriją. Dar penkios sekundės. Aktorius su mumis žaidžia, įrodinėdamas, kad kreiptumėme dėmesį ne į tai, kas slepiasi, o kur slepiasi. Čia mums belieka tik stebėti ir… dvidešimt – eiti ieškoti. Šįkart ne nuorodų į konkrečius personažus, bet santykių tarp aktoriaus ir jį kaip asmenį nematomu scenoje paverčiančio kostiumo.
Slepiasi bute
Į vieną Vilniaus senamiestyje įsikūrusio buto kambarį valandai įžengia basakojis atgailautojas. Kol kas tai aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius savo keliolikos kvadratinių metrų erdvėje. Čia pat „Ramūno ateljė“ jis persirengia, persikūnija ir peržegnoja keturiolika susirinkusių žiūrovų. Prasideda monodrama „Ir visad bus per vėlu“. Pakabinęs šviesaus suplyšusio kostiumo švarką ant kėdės dabar jis jau žmogus iš Alberto Kamiu romano „Krytis“, valandą gyvensiantis savianalizės monologu. Vienas.
Atgailaujantis dėl kaltės, buvęs advokatas, dabar – tik intelektualas šiukšlyne. Toks išaugtas, nutrintas ir purvinas kostiumas, pasak Ramūno Abukevičiaus, savotiškame psichodramos seanse padeda atspindėti personažo kažkada buvusią padėtį visuomenėje. „Kostiumas – viena iš sudėtinių teatrą kuriančių dalių, tinkamai jį pritaikyti prie pjesės, jį įpinti į visumą turi visi kartu – režisierius, kostiumo dailininkas, scenografas, apšvietėjas, kompozitorius ir didžiausią atsakomybę bei tą drabužį ant pečių nešantis aktorius“, – paskendęs tarp tabako dūmų pasakoja vyras.
Apie persikūnijimą į personažą režisierius kalba kaip apie ritualą: „Vaidmenį turi prisišaukti. Vieni jį pradeda dėlioti nuo eisenos, kiti – nuo kalbos manieros, tačiau efektyviausias ir akivaizdžiausias rezultatas – dėvimas scenos drabužis“. R. Abukevičius prašo prisiminti dar darželio ar mokyklos spektaklius, kai pirma mintis šovusi į galva būdavo – o, kuo reikės apsirengti, jei vaidinsiu bitutę, ar musmirę. Tačiau tam, kad pasislėptum po kostiumu „kokybiškai“, taip, kad jis būtų tartum siena, kurianti distanciją tarp fiktyvių, netinkamų ir neatitinkančių konteksto interpretacijų, kad kartais neparodytum kyšančio savo nesupratimo, neįsiklausymo ir nesugebėjimo prisitaikyti prie situacijos skverno, turi mokytis prisijaukinti drabužį.
„Tai toks pats mokslas, kaip ir visi kiti, čia reikia išmokti valdyti tą „odą“ taip, kad viena pati ji kalbėtų, o kartu su tavimi jau pasakotų istoriją“, – prisidegdamas pypkę tingiai kalba Ramūnas. Teatro slėpynes žaidžiantis aktorius ne tik slepiasi vis kitame kailyje, bet ir ieško – pretekstų bei priežastingumo savyje, kad galėtų sukurti įtikinamą veikėją. Ramūnas Abukevičius sako, kad žmogus yra toks turtingas, jog pats nežino savo kerčių: „Jei nori, kad viskas scenoje atrodytų įtikinamai – atramos taškų turi ieškoti savyje. Prisišaukus personažą, jis tavyje pažadina emocinę atmintį, patirtį, nuojautas, pasąmonę. Sužinai tą, ko nežinojai tavyje esant. Šiuo atveju, niekada nežudžiusiam aktoriui įtikinamai suvaidinti žudiką kruvini marškiniai menkai bepadės“. Regis, trisdešimt penkerius metus trunkantis kūrybos procesas aktoriui ir režisieriui Ramūnui Abukevičiui natūraliai padiktavo savybę vertinti teatrą kaip visumą, neišskiriant nei vieno jo elementų.
Slepiasi po kauke
Sako, slėpynes žaidžia tik vaikai. Ir dar sako, lėlių teatrai tik jiems skirti. O ir pats žodis „lėlė“ skamba nerimtai žmogui, kurio batų dydis arti ar virš keturiasdešimto. Bet tie patys dideli žmonės ir kuria tokį teatrą. Arba jausdami nostalgiją trisdešimt antro dydžio vaikiškiem batukams, arba norėdami įrodyti, jog slėptis už kaukių, lėlių ir spalvingų kostiumų nėra infantilumo požymis, jog tai taip vienas iš būdų papasakoti ne vaikiškas istorijas.
Į šiek tiek daugiau nei pusamžį gyvuojantį Vilniaus „Lėlės“ teatrą atėjusi jaunoji aktorių karta kalba apie kitokias vertybes. Supratę, kad visuomenės požiūrio ir asociacijų prabilus apie lėlę ir jos vaidmenį teatre nepakeis, šiandien lėlininkai lygiagrečiai pateikia lėlės teatro kaip simbolių ir objektų teatro apibūdinimą, kur neatsiejamai svarbų vaidmenį vaidina kostiumas.
„Kitaip nei realistiniame teatre, čia mažiau konceptualumo, čia viskas taip konkretu ir aišku. Kostiumas tau padiktuoja vaidmenį, kartais jis turi pasakyti daugiau už patį aktorių, tačiau visada privalo nešti konkrečią žinią“, – pasakoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystės magistrantūrą studijuojantis „Lėlės“ teatro aktorius Imantas Precas. Vaikinas sako, jog šiame teatre nėra tendencijų, nes jis toks platus, kad gali apimti begales išraiškos formų, objektų, temų. Dėl šios priežasties scenos rūbas yra ne tik priemonė atvirai eskaluoti spektaklio idėjas, bet ir tampa pačiu personažu: „Ant pakabos pakabintas paltas jau virsta veikėju, aktoriui belieka juo manipuliuoti“.
Lėlių teatras pašnekovui atrodo žavus, unikalus ir įdomus dar ir dėl suteikiamos galimybės susidvejinti – kaukė kaip lygiavertis personažas, ar ji būtų ant veido, ar už nugaros. Jaunatvišku entuziazmu trykštantis Imantas sutinka, jog scenos „marškiniai“ – būtinas elementas norint įtikinamai perteikti idėją. Neslėpdamas prisipažino, jog kol dar nauja, neatsibodę ir aktualu, scenos drabužius keistų, kiek reikėtų: „Tik tegu duoda“, – nusijuokia I. Precas. Tačiau pridūrė, kad dirbdamas teatre pastebėjo, kaip vis dėlto į teatro rūbą žiūrima atsainiai: „Kartais taip nutinka dėl to, jog žmonės, kuriantys teatrą, mažai kalbasi, kostiumo dizaineriai nežino, kokie judesiai ar veiksmai bus atliekami, todėl jiems tampa sunku išpildyti reikalavimus, o mums – drabužį prisijaukinti“.
Slepiasi ketvirtyje paros
Vaidinti kunigaikščio Myškino vaidmenį spektaklyje pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“ jam pasiūlė pats Eimuntas Nekrošius. Studijavęs architektūrą Vilniaus Gedimino Technikos universitete Daumantas Ciunis baigė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Rimo Tumino auklėtinis, prieš kelis metus dar besislapstęs VGTU teatro studijoje „Palėpėje“, šiandien pasineria į protagonisto vaidmenį penkių su puse valandos E. Nekrošiaus spektaklyje. Per visą keturių dalių spektaklį Daumantas baltų marškinių nenusirengia, bet apnuogina isterišką savo vaidmens būseną.
Kalbėdamas apie teatro kostiumą pašnekovas teisinasi, jog negali žiūrėti į šį teatro elementą abstrakčiai – kiekviena pjesė, kiekvienas spektaklis, pasak jo, alsuoja kita mintimi, kitomis idėjomis, kitais tikslais: „Jei režisierius siekia didesnio vizualumo, be abejo, kostiumas tampa svarbesnis. Jei nori labiau akcentuoti mintį, kostiumas gali nuplaukti ir į antrą planą, jis netampa nereikalingu, mažiau svarbiu“.
Daumantas kalba apie tai, kad bet kuris rūbas, kurį dėvi, psichologiniame teatre virsta specifiniu, tuo, kuo jį pavadini. „Dėvint teatro kostiumą, jis iš tikrųjų tampa „oda“, o argi oda kada užgožia žmogų?“– šypsosi aktorius. Taip pat pabrėžia ir teatro darnos būtinumą, bendros stilistikos laikymąsi, ypač, kaip sako, kad aktoriai neatrodytų eklektiški, neįsipaišantys į bendrą kontekstą. D. Ciunio mintis apie vaidybą gyvenime ir jos taktikas galima būtų pavadinti simultanu, kai vienas šachmatininkas žaidžia su keliais šachmatininkais vienu metu. Aktorius teigia, jog net noras būti natūraliu yra vaidyba, tad būdamas scenoje žaidi su tokiais pat apsimetėliais, pabėgusiais nuo indų plovimo, televizoriaus žiūrėjimo ar nosies krapštymo.