Lietuvos meninės fotografijos patirtis turtinga, tačiau žiniasklaida dar nespėjo atsiskleisti fotožurnalistikos amplua. Kodėl? Apie tai kalbamės su Lietuvos spaudos fotografijos lyderiu Ramūnu Danisevičiumi ir dabar Kinijoje gyvenančia Žurnalistikos instituto absolvente, tradicinę fotografiją praturtinusia garso skaidrėmis, Berta Tilmantaite.

Ramūnas Danisevičius: „Kas greitesnis – tas laimi“

Koks fotožurnalistikos vaidmuo Lietuvoje? Ar galima sakyti, kad fotografijai priskiriama mažesnė reikšmė nei tradiciniam tekstiniam pasakojimui ir ji lieka neįvertinta?

Sakoma, kad gera fotografija atstoja pusę teksto. Bet tai tik senas pasakymas. Dabar fotografija praktiškai tik papildo tekstą, nes negali būti straipsnio be nuotraukos.

Gal tik vienintelį kartą fotografija buvo nugalėjusi visas rašliavas. Prisiminkime dangoraižių susprogdinimą Niujorke: tada ir „Lietuvos ryto“, ir „Verslo žinių“ pirmuosiuose puslapiuose buvo viena didelė nuotrauka ir antraštė. Jokio teksto. Daugiau tokių atvejų nepamenu.

Kokios pamatinės spaudos fotografijos vertybės? Cartier-Bressono lemiamas momentas, būsimų kadrų numatymas, nesurežisuotos realybės atskleidimas ar paprasta, įvykius atspindinti, fotografija?

Spaudos fotografija negali meluoti.

Kokia didžiausia spaudos fotografų problema?

Jei padarai gerą kadrą, jis nebūtinai bus publikuojamas.

Kokius didžiausius fotožurnalistikos autoritetus įvardytumėte?

Lietuvių – Virgilijus Juodakis. Jis buvo mano dėstytojas, „superinis“. Dar rusas Aleksandras Viatkinas.

Ar galima kalbėti apie Lietuvos fotografijos mokyklą, kurios idėją kėlė dar A.Sutkus, R. Rakauskas ir jų kartos fotografai?

Galima. Rusai dar ir dabar kalba, kad yra lietuvių fotografijos mokykla.

Dabar žurnalistai ir net patys skaitytojai fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Ar apskritai profesionalūs spaudos fotografai bus reikalingi?

Sprogimas Londono metro: pirmos nuotraukos, apskriejusios pasaulį, buvo darytos mobiliuoju telefonu. Kas greitesnis – tas laimi. Lietuvoje neprigyja „photostory“ žanras. Jo niekas nedaro, nes niekas ir nespausdina, o užsienyje – atvirkščiai.

Berta Tilmantaitė: „Fotografuojama ne tik akimis, bet ir smegenimis“

Kaip vertini fotožurnalistikos situaciją Lietuvoje?

Fotožurnalistikos Lietuvoje šiuo metu, deja, nelabai yra. Laikraščių, žurnalų, internetinių portalų redaktoriai, rodos, nesupranta jos svarbos ir neįvertina galimybių. Fotografijos naudojamos tik kaip iliustracijos, priedai – tiesmuki, lengvai „perskaitomi“, juokingi ar kvaili. Ar matėt kokiame laikraštyje, žurnale ar tinklapyje fotoistoriją? Geriausiu atveju ką galime pamatyti – tik nuotraukų rinkiniai.

Kas turi daugiau įtakos skaitytojui: fotopasakojimas ar tradicinis žurnalistikoje tekstinis pasakojimas?

Vaizdas veikia tą pačią akimirką, kai jį pamatai, jo nepraleisi, neprašoksi. O tekstas dažnai lieka neperskaitytas – ar visada įveikiate visą straipsnį, o ne tik antraštę ir kelis pirmuosius pastraipų sakinius?

Kodėl tuomet spaudos fotografija vis dar nelygiavertė tekstams?

Problemos visų pirma prasideda švietime. Fotožurnalistikai dėmesio, deja, beveik neskiriama net Žurnalistikos Institute. Studentai gali pasirinkti televizijos, radijo ar spaudos specializaciją, o fotožurnalistikos mokoma tik vieną semestrą, kelių paskaitų metu.

Antra, fotožurnalistai redakcijose – tik pasiuntinukai: „nufotografuok tą, nufotografuok aną“, kad tuščią vietą būtų kuo užpildyti, tekstą paįvairinti. Nesuvokiama, kad fotografijos – irgi savotiškas tekstas.

Trečia, svarbus pačių fotožurnalistų sąmoningumas. Robertas Capa sakė: „Jei tavo fotografijos nėra pakankamai geros, vadinasi, nebuvai pakankamai arti“. O Todas Papageorge jį perfrazuoja: „Jei tavo fotografijos nėra pakankamai geros, vadinasi, nepakankamai skaitai.“ Neužtenka būti arti, svarbu būti ir sąmoningu, suvokti vaizdo esmę apskritai, o po to ir kiekvienos situacijos kontekstą. Fotografuojama ne tik akimis, bet ir smegenimis, širdimi. Fotografijos nėra vien gražūs paveikslėliai, tai – daugiasluoksniai pasakojimai. Neužtenka, jei moki teisingai parinkti kompoziciją, būti reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, svarbu, kad ir galvotum, suvoktum, ką darai, kaip ir kodėl fotografuoji, ką pasakoji.

Kartu su Kristina Urbaityte pradėjote ir įgyvendinote garso skaidres Lietuvoje. Kaip kilo tokios netradicinės pasakojimo formos idėja?

Pradėjome eksperimentuoti su keliomis priemonėmis ne tik sudėdamos jas viena su kita, bet sujungdamos ir taip plėtodamos pasakojimą keliuose lygmenyse – tekste, vaizde ir garse. Prieš porą metų mokiausi Danijoje ir ten atradau multimedijos pasakojimus, mokiausi iš pavyzdžių, suvokiau, jog medijos neišvengiamai susipins. Man buvo įdomu dirbti su vaizdu, Kristinai – su garsu, todėl ir pabandėm paeksperimentuoti, sujungti viską į vieną ir taip praplėsti įprastų pasakojimų ribas. Kiekviena medijos forma įgalina atskleisti skirtingus istorijos aspektus. Tinkamai juos išnaudojus, tiek pačiam žurnalistui, tiek auditorijai istorija bus įdomesnė ir įvairiapusiškesnė.

Garso skaidrės – tik dalis pasakojimo, nes greta jų visuomet publikuodavome išsamų tekstą – taigi tai būdavo tiesiog multimedijos pasakojimai. Gal kažkada tai ir buvo netradicinė, nauja forma, bet dabar ji tampa vis įprastesnė. Jau seniai multimedijos pasakojimuose fotografijas papildo ne tik garsas, bet ir video medžiaga, kompiuterinės grafikos elementai. Informacijos, pasakojimų pateikimo būdai mutuoja, įgauna naujas formas. Įdomu, kas bus toliau.

Kokios istorijos tinkamos pasakoti garso skaidrėmis? Ar tai labiau meninės fotografijos dalis ar tinkama ir informacinei žurnalistikai?

Visos istorijos yra tinkamos pasakoti visokiais būdais. Tik vienos palankesnės, o su kitomis susitvarkyti gali būti sunkiau, bet viskas – išmonės reikalas.

Multimedijos pasakojimai žiniasklaidoje, be abejonės, yra informacinės žurnalistikos dalis. Bet tai nedraudžia jiems peržengti meninės erdvės slenksčio – daug multimedijos projektų yra pristatomi meno galerijose, lygiai taip pat kaip ir fotožurnalistų ar dokumentalistų darbai.

Informacijos pateikimo ir priėmimo būdai, aplinkybės, galimybės kinta, įgauna naujas formas. Šiuo metu populiarūs multimedijos pasakojimai. Vis daugiau dėmesio žiniasklaidos priemonės skiria savo turinio vartojimo pritaikymui iPhon’uose, iPad’uose ir t.t. Vis populiarėja vadinamieji Podcast’ai, o su YouTube, Vimeo, Google Tv pagalba kiekvienas gali būti ne tik vartotoju, bet ir transliuotoju. Viskas virsta aukštyn kojom, bet dėl to tik įdomiau. Lietuvoje dar daug neišnaudotų galimybių, čia viskas vyksta lėčiau, bet, tikiuosi, labai neatsiliksime

Dabar gyveni Kinijoje. Ar ten taip pat prigyja multimedija?

Čia žiniasklaidos verslas klesti: redakcijos atviros pokyčiams, eksperimentuoja su pasakojimų formomis, samdo multimedijos žurnalistus ir leidžia jiems ieškoti, eksperimentuoti. Žinoma, nekalbu apie turinį, nes čia yra temų, kurių čia liesti nedera.

Kokią ateitį prognozuoji fotožurnalistikai?

Profesionalai visada ir visur bus reikalingi. Tačiau sakydama profesionalai, galvoje turiu tiesiog žmones, išmanančius ir gerai dirbančius savo darbą. Taigi skaitytojas, fotografuojantis mobiliuoju telefonu ir tai darantis gerai ir sumaniai, irgi gali būti profesionalas. Bet tik fotografuoti neužtenka, svarbiausia – turi mąstyti. Tai, kad galimybės visiems vienodos, tik sukelia intrigą ir verčia pasitempti vadinamuosius, profesionalus – konkurencija dažnai veda prie geresnių rezultatų.

Susiję