Kur studijavote? Ar tai buvo Jūsų svajonių specialybė?

Studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijau chemijos bakalauro ir magistro laipsnius. Mokykloje chemija man buvo viena mėgstamiausių disciplinų, todėl nutariau ir universitete gilintis į šį mokslą, nors teigti, kad tai buvo mano svajonių specialybė – negalėčiau. Ką tik baigusi mokslus pusantrų metų dirbau chemijos mokytoja vienoje kaimo mokykloje. Supratau, kad darbas mokykloje neatitiko mano lūkesčių.

Kodėl nusprendėte nebedirbti įprastoje mokykloje? Kas trikdė?

Mokykloje pavadavau motinystės atostogų išėjusią mokytoją, o kai ši grįžo, turėjau užleisti darbo vietą. Žinoma, galėjau ieškoti darbo kitose mokyklose, tačiau nedegiau noru: mane glumino moksleivių nenoras mokytis, jų nepagarba tiek pačiam mokslui, tiek mokytojams.

Ar specialiųjų poreikių vaikų mokykla tapo įprastos mokyklos alternatyva?

Galima teigti, kad taip, nes dabartiniai mano mokiniai niekada nepasakys užgaulaus žodžio, nekels pretenzijų, o jei ir nusikalsta kuo nors, tai negalima ant jų už tai pykti.

Kaip atsidūrėte Vilniaus ,,Šilo“ specialiojoje mokykloje?

Visai atsitiktinai susipažinau su viena ten dirbančia mokytoja ir bekalbant su ja paaiškėjo, kad jai kaip tik reikalinga padėjėja. Ji pasiūlė bent pabandyti padirbėti šioje mokykloje. Pirmiausia dirbau mokytojos-auklėtojos padėjėja, o po to tapau auklėtoja.

Koks iš pradžių Jums pasirodė šis darbas?

Nepaprastai sunkus psichologiškai, nes buvo labai gaila tiek vaikučių, tiek jų tėvelių. Pirmą savaitę negalėjau liautis verkusi.

Ar buvo sunkumų, kurie darbą darė nepakenčiamą?

Su įvairiais sunkumais susiduriu kasdien. Jų yra visokių: nuo vaikų mokymosi motyvacijos nebuvimo iki tėvų bei mokyklos administracijos priekaištų, kartais visai nesusijusių su darbu.

Šioje mokykloje dirbate nebe pirmus metus, ar darbe dar liko gluminančių dalykų?

Taip, dažniausiai vis dar glumina kai kurių vaikų tėvai, kurie niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas kitoks ir niekada nebus toks kaip visi. Nepaisant neišgydomos ligos, iš atžalos bei iš mokytojų reikalaujama pernelyg daug.

Kas Jūsų darbe Jus įkvepia?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes metams bėgant vis sunkiau rasti įkvėpimo šaltinį, bet turbūt daugiausiai jėgų dirbti suteikia patys vaikai. Kai ryte, vos pravėrus mokyklos duris, tave apsupa ir apkabina būrys vaikų, supranti, koks esi jiems svarbus. Suvoki, kad turi nepristigti jėgų ir kantrybės kartu išgyventi dar vieną dieną.

Koks žmogus gali dirbti tokį darbą kaip Jūsų?

Su neįgaliais vaikais dirbantis žmogus turi mylėti vaikus, būti atlaidus, supratingas ir svarbiausia – kantrus. Gali būti, kad mokinys taip niekada ir neišmoks suskaičiuoti iki dešimt, nesugebės parašyti savo vardo, tačiau reikia dirbti, stengtis, kad ir kiek mažai vilties bebūtų. Kai išmokai skaityti paprastą vaiką, tai atrodo ne toks jau ir didelis pasiekimas, tačiau kai tą patį padarai su neįgaliu vaiku – pasijauti atlikęs žygdarbį! Mūsų kolektyve auklėtojomis, mokytojomis ir jų padėjėjomis dirba vien moterys, bet jei atsirastų tokį darbą norintis dirbti vyras, mielai priimtumėme į savo kolektyvą. Juolab, kad tokiam darbui reikalinga ir fizinė jėga, nes tenka kilnoti moksleivius, kurie turi ne tik psichinių sutrikimų, bet ir fizinę negalią.

Baigdamas mokyklą asmuo norėtų dirbti su neįgaliais vaikais. Ką jis turėtų daryti? Ar jam vertėtų studijuoti specialiąją pedagogiką, ar jis gali pasirinkti ir visai nesusijusią su šiuo darbu specialybę?

Norint dirbti specialiojoje mokykloje mokytoja, būtina baigti specialiąją pedagogiką, o siekiant užimti auklėtojos pareigas – užtenka ir bet kokio kito pedagoginio išsilavinimo.

Ar rekomenduotumėte kitam žmogui dirbti tokį darbą?

Tiesą sakant – tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Jei jam patinka darbas su vaikais, jei nebijo „kitokių“ vaikų ir, kalbant apie mokymąsi, pasiryžęs į priekį eiti tik labai mažais žingsneliais – tai kodėl gi ne?