Muziką renkiesi pagal jos aprangą?
Kaip gali būti aprengta muzika? Gal tai baletas ir balerinos pūstas sijonas, kuris diktuoja, kokią muziką reikia įsivaizduoti? O gal Los Andželo juodaodžiai getuose repuoja, apsirėdę smunkančiomis kelnėmis ir marškinėliais, o ant kaklo – vogtomis grandinėlėmis? Ne visai. Šiuo atveju apranga tėra metafora. Muzikos rūbas yra ir jos fasadas. Muzikinio albumo fasade – jo viršelis.
Prabilus apie muziką, mintys sukasi apie jos šaknis, istoriją. Skirtingi laikmečiai, politinės idėjos, kultūra ar subkultūra, intelektualai ar kvailiai, tradicijos ar papročiai – visa tai nustato, kokios muzikos klausosi pasaulis. Minėti amerikiečių getų gangsteriai tikrai nesiklausytų „The Doors“, o ilgaplaukiai rokeriai nesuprastų, apie ką kalbama, jeigu tai būtų, pavyzdžiui, Herbie Hancock. Skirtingi interesai, idėjos ir nevienalytiškumas kūrė muziką. Lygiai taip pat skirtingų idėjų vedini dailės, grafikos, fotografijos (arba šiaip „photoshop“) specialistai įkūnija albumų marškinius – jų viršelius.
Vaizdams teikiantis didžiulį prioritetą, dizaineris ir dailininkas Andrius Lekštutis papasakojo „Universiteto Žurnalistui“ apie albumų viršelius ir padėjo suprasti vaizdus, kaip filosofiją, kuri užsimezga tik tarp žmogaus ir albumo. Vaikinas – patyręs. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje jis kremta dizaino mokslą, nes esą Vilniaus dailės akademijoje jam buvo tiesiog neįdomu. Andrius ne kartą buvo tiesiogiai susidūręs su „problemomis“, kuriant albumų viršelius, todėl pasakoja, kokią reikšmę galima suvokti matant vienokį ar kitokį muzikinio albumo rūbelį.
-Labas, Andriau. Kas yra albumo viršelis – įsivaizduoti nesunku. Alegoriškai, albumo viršelis gali būti muzikos rūbas, muzikos marškiniai. Ką manai, kokia jo reikšmė ir kam jis reikalingas?
-Albumo viršelį suprantu kaip įžangą į muzikinio albumo turinį. Viršelis yra pirmas suvoktas dalykas apie patį albumą. Tai yra vizualinė komunikacija tarp klausytojo ir muzikanto. Kad gimtų albumo viršelis, visų pirma, svarbiausi yra muzikantai, nes būtent jie gali žinoti, kaip vėliau atrodys jų albumas. Tačiau albumo vizualinė dalis nėra vien vizualika. Tai yra faktas, teiginys, žinutė, pasakojimas, mįslė, kodas. Lengviau galima paaiškinti pavyzdžiu: paprasčiausias ir žemiausios meninės vertės albumo viršelis gali būti suprantamas kaip teiginys arba kaip reklama. Tarkim, lietuviška legenda – Rytis Cicinas ir jo albumas „Padovanosiu Tau“. Kompaktinio disko viršelis yra tiesiog Ryčio nuotrauka.
Sakyčiau, kad toks viršelis yra tiesmukas. Mintyse galima pamanyti panašiai: „Čia aš – Rytis Cicinas ir čia yra mano albumas“. Bet nedrįsčiau sakyti, kad tai yra blogas viršelis. Pirkėjas, atėjęs į „Maximą“, iš karto pamatys mėgstamo muzikanto veidą ir supras, kad tai yra Rytis Cicinas, ir tai yra jo naujas albumas. Šiuo atveju vizualinė komunikacija bus sėkminga. Žmogaus veidas tarnauja kaip reklama ar prekinis ženklas. Tokių atvejų, vien Lietuvoje, yra daug. Realu, kad muzikos mėgėjai vargu ar suprastų, ką perka, jeigu staiga Ryčio muzikinis albumas būtų išleistas su Čiurliono paveikslu „Banga“. Ko gero, taip ir grįžtų namo tuščiomis, nes parduotuvėje tiesiog nepamatė dainininko veido. Todėl albumo viršelis turi koduotę, kuri gali tapti tiesiogine prasme arba metafora. Kuo painesnis ir iš pažiūros nesuprantamas albumo viršelis – tuo didesnę paslėptą reikšmę jis gali turėti. Rinkčiausi tą, kurio iš pirmo žvilgsnio nesuprasčiau, o ne tą, ant kurio impozantiškai puikuojasi kieno nors portretas.
-Ar esi kada girdėjęs panašių sąvokų: gera muzika arba geras viršelis. Kokia turi būti muzika, kad atitiktų albumo „marškinius“, vidines spalvas ir emocijas?
-Tik gera muzika yra verta viršelio. Samprotavimas apie tai, kas yra gera, o kas ne, dažniausiai visai neturi prasmės. Svarbiau suvokti aspektus. Pavyzdžiui, suvokti gerą galime ne vien tiesiogiai. Muzikos kokybė gali padiktuoti, koks bus albumo viršelis. Jeigu jaučiama, kad muzikantas įdėjo visą save, mylėjo ir brangino muzikos kūrinius iki tobulumo – tada albumas pasipuoš savo išskirtiniu apdaru. Jeigu ne, tokia muzika nebus išleista ir logiška, neturės savo „marškinių“. Muzika puikiai egzistuotų ir be albumo viršelio, nepaisant to, koks jos stilius bei auditorija. Kokybiška muzika visada atras savo klausytoją. Manau, atlikėjus mylime ne vien dėl muzikos, bet ir dėl to, kaip jie savo muziką pateikia. Todėl albumo viršeliai tėra vien mūsų vartotojiškumo įrodymas. Lygiai taip pat skalbimo milteliai parduotuvėse galėtų būti tiesiog sveriami. Mums jų reikia, todėl pirktume juos bet kokiu atveju. Bet ilgainiui išsivystytų gebėjimas atskirti, kurie milteliai skalbia švariau, ir kvepia geriau. O pakuotės skirtos tik mūsų patogumui. Panašią sistemą nesudėtinga įžvelgti ir muzikoje. Gerą viršelį iš karto tapatiname su gera muzika.
-Jeigu muzikos įrašų parduotuvėje pastebėtum albumą, kuris tau labai patiktų, ką darytum? Ar būtinai geras viršelis yra asociatyvus gerai muzikai?
-Didžiausią dėmesį vis tiek skiriu muzikai, tačiau, jeigu viršelis gražus, negaliu neatkreipti dėmesio. Manau, visada turi būti balansas. Jeigu albumo viršelis bus nuostabus, o muzika – šiaip sau, tada nėra gerai. Ieškau harmonijos idėjoje, o ne tobulumo kažkurioje vienoje sferoje. Gerai atsimenu, kai vaikystėje taupiau pinigus tam, kad nusipirkčiau skardinę dėžutę sausainių. Jie atrodė ypatingai skanūs, nes buvo dailiai nupiešti ant dėžutės. Tiesiog kvieste kvietė taupyti pinigus, už kuriuos galėčiau kelissyk pavalgyti valgykloje pietus. Galiausiai susitaupiau ir nusipirkau, tačiau paaiškėjo, kad sausainėliai buvo visiškai paprasti. Skonis buvo prėskas, o ir išvaizda visai ne tokia ideali, kaip atrodė ant skardinės. Taip pasitvirtino geniali idėja – nespręsti apie knygą iš jos viršelio.
