Parengta iš Petro Rusecko 1926 ir 1928 metais sudarytų dviejų tomų knygnešių atsiminimų knygų „Knygnešys“.

Kas paskatino tapti knygnešiais?

Antanas Bataitis. „Kun. M. Opulskis padarė pradžią mano knygų kontrabandai. 1882 m. vieną kartą jis man sako:

Žinai, ką mes padarysim! Tik tu būk žmogus ir lietuvis. Mes tų rusiškų bjaurybių knygų iš žmonių per prievartą atimti negalime. Tu tas knygas, iš ko galėdamas, supirkinėk ir man nešk. Aš tau grąžinsiu pinigus.

Maldaknygės buvo nebrangios, po 30 kapeikų. Aš jas supirkinėjau ir nešiau kunigui, o jis tas knygas degino, pečių jomis kūreno. Tiems žmonėms, iš kurių supirkinėjom rusiškas knygas, nešėm iš Prūsų lietuviškas. Iš pradžių knygas nešiojau tik po Smilgių parapiją, o paskui ir po kitas.

Petras Ruseckas. Ne vienas iš knygnešių, pradėjęs knygomis verstis vien dėl pelno, po kurio laiko, savo nešiojamas knygas beskaitydamas, susiprato, pamilo tautos reikalus ir virto idėjiniu knygnešiu – sąmoningu šviesos platintoju.

Petras Šėmbelis. Beslėpdamas per 6 metus mūsų spaudinius ir beskaitydamas juos, aš pasijutau esąs skolingas tėvynei ir pamačiau gyvą reikalą padėti platinti raštus, kelti savo tautiečiuose susipratimą ir kovoti su atėjūnais rusais.

Juozas Milašiūnas. Vieną kartą nuvykau svečiuosna pas tėvo brolį (dėdę) Kazimierą, kur teko pamatyti pirmąjį „Aušros“ numerį. Jį paskaitęs labai susigraudinau, kad mes esam labai nuskriausti: neturim laisvos tėvynės, spaudos, tikėjimo. Man taip įsmigo į širdį tie žodžiai, kad žūtbūt nutariau ir aš tapti knygnešiu.

Kaip paslėpdavote uždraustą lietuvišką spaudą?

Vincas Petronis. Bendrai Adelė Kovaliūnaitė, tuo darbu (knygnešyste – aut. pastaba) besiversdama, įgudo ir buvo nepaprastai atsargi. Niekuo nepasitikėdama knygas pati iš Tilžės nešdavo ir pati jas išplatindavo. Eidavo pėsčia, apsivilkusi elgetos rūbais. Dėvėdavo didelę skepetą, po kuria ant kupros, drobiniame krepšy būdavo sukrauta kontrabanda. Įėjusi į sodžių apsistodavo pas pažįstamus ir ištikimus žmones, kurių padedama ir išplatindavo knygas. Įeidama į trobą visuomet pirma apsidairydavo, ar nėra pašalinio nereikalingo asmens.

Juozas Tumas Vaižgantas. Jonas Burkus buvęs tikras knygnešių agentas, lietuviškų knygų ir laikraščių platintojas. Jis važinėdavęs, kiaušinius supirkinėdamas, o apačioje vežimo turėdavęs prisikrovęs lietuviškų raštų platinti.

Kazys Burokas. Imdavom degutuotą statinę, pridėdavom knygų, apkaldavom lankais ir, užsodinę kokį išsidegutavusį senuką, leisdavom iš miestelio į miestelį, tarytum deguto pardavėją. Tokiu tik būdu galima buvo gabenti knygas ir laikraščius pro akylai sekančių uriadnikų (carinės Rusijos apskrities policijos žemesnysis pareigūnas – aut. pastaba) ir kitokių valdininkų ir šnipų akis.

Juozas Rimša. Atsidūrus Kalvarijos kalėjime namiškiai atvežė man laikraščių: į laikraštį buvo įvynioti sūris ir lašiniai. Tuo labai nusidžiaugiau. Visi politiškieji (nuteisti už politinius nusikaltimus, t.y. ir knygų gabenimą – aut. pastaba) skaitėme laikraštį. Kol aš kalėjime buvau, gaudavau „Ūkininką“ ir „Varpą“.

Jonas Čaplinskas. Knygas man atnešdavo Viktoras Norkus. Jis nešė knygas pakais per rubežių (sieną – aut. pastaba), o aš, paėmęs jo knygas, slėpiau jas Godunavo bažnyčioj po didžiuoju altorium, duobėj.

Antanas Bataitis. Vieną kartą pristavas (policijos viršininkas carinėje Rusijoje – aut. Pastaba), darydamas pas mane namie Valikišky kratą, lipo per laikraščius, per kalendorius ir vis dėlto jų nematė.
Pirmučiausia nevidonai apžiūrėjo stalą. Ištraukė vieną stalčių, kitą, pamakalavo savo kardu viduje:

Zdies netu ničevo (čia nieko nėra), – sako ir eina tolyn.

Tuo tarpu tereikėjo nukelti stalo viršų, ir būtų radę viename gale laikraščių, o kitame kalendorių. Bet kur jam ateis galvon kelti stalo viršų, kad tas viršus stipriai sraigėmis prisuktas.

Pečius irgi kaip pečius, bet jis pilnas skylių: skylės gudriai iš viršaus plytomis užkištos, kad niekas jų nė nepastebėtų. Skylėse ramiai mūsų „Varpas“, „Apžvalga“ ir kiti spaudiniai ilsisi.

Jūsų rankose draudžiamas lietuviškas laikraštis: kaip jus tai paveikė?

Vladas Putvinskis. Mano šeimoje yra ilgos eilės protėvių, kovotojų dėl tėvynės ir laisvės, atsiminimas ir tradicija. Jie kovojo lenkmečiais. Jų patriotiškumas buvo lenkiškas. Šeimos dvasia anksti uždegė mano širdį, įrašė jausmą mano sieloje, kaip laišką popieriuje: bet lenkiškas to laiško adresas man buvo nepriimtinas.

Kelmėje buvo daug kontrabandininkų. Jie gabeno iš Prūsų manufaktūrą, arbatžoles, revolverius, maldaknyges. Pavyko surasti kontrabandininką, kuris vargais negalais suprato, ko iš jo reikalavau, ir už gerą užmokesnį atnešė lietuviškųjų laikraščių pundelį. Tai buvo „Apžvalga“. Mano rankos drebėjo iš džiaugsmo, palietus pirmą kartą užburtą brangenybę, tik deja: nemokėjau suprasti nė vieno posakio. Pradėjau mokytis „žemaitiškai“ ir gabendintis daugiau Tilžės raštų.

Antanas Rucevičius. Su lietuviškai laikraščiais pirmą kartą buvau susidūręs 1894 metais, dar Marijampolės gimnazijoje besimokydamas. Pirmasis mano matytas lietuviškas laikraštis buvo Amerikos „Vienybė Lietuvninkų“. Jis padarė man nepaprasto įspūdžio ne tiek savo turiniu, kiek pačiu faktu, kad tai „lietuviškas laikraštis“. Iš lietuviško elementoriaus buvau pramokęs skaityti ir rašyti, iš lietuviškų maldaknygių meldžiausi, bet laikraščio dar nebuvau matęs.

Nuo lietuviškų laikraščių ir knygučių skaitymo mano pasaulėžvalga visai pakitėjo: atgijau tautiškai ir supratau, kad žmogus pasaulyje gyvena ne tik savo paties labui, bet turi dirbti tėvynės ir žmonijos gerovei.

Vladas Putvinskis. Iš naujų spaudinių kildavo žadinąs kvapas, iš suardytų ryšulių margavo įvairios knygelių vinjetės, stambūs laikraščių vardai, įvairios spalvos atsišaukimai. Čia buvo mažas, dar ir sapne nesapnuotas „lietuviškas seimas: „Varpai“, „Ūkininkai“ viduryje, „Tėvynės sargai“ iš dešinės, „Darbininkų balsai“ iš kairės. Su laikraščiais lyderiais buvo ir jų frakcijų nariai: visokios knygutės, brošiūros, lapeliai. Bet būdavo daug ir nepartinės literatūros. Buvo elementorių, kalendorių, maldaknygių ir t. t. Priešingųjų pakraipų leidiniai gulėjo maiše susiglaudę su jaudinančiu širdį ramumu, taikiai. Ir visa lietuviška, lietuviška! Beje, buvo truputį ir rusiškojo. Vienu žodžiu buvo gabenama visa, ko kas norėjo, visa, kas buvo leidžiama Tilžėje, Amerikoje ar kitur.

Kas nuo knygnešystės laikų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pasikeitė? Koks uždraustos spaudos judėjimo iš rankų į rankas indėlis atkuriant nepriklausomą valstybę?

Antanas Bataitis. Mūsų draugai, būdavo, tik laukdavo naujienų parvežant. Knygas išdalydavom ir per rankų rankas išnešiodavom. Nors ir baimė imdavo, bet dirbom. Širdis džiaugėsi skaitant, kad griūsianti Rusija, kad ji vos tik ant siūlo kabanti. Šios mintys ragino mus ir traukė dirbti tėvynei, nešti šviesą. Bet vis dėlto dažnai abejodavom, kas nugalės tokį milžiną! Ir štai nors senatvėj susilaukėm nepriklausomos Lietuvos.

Dabar be baimės galiu skaityti ir rašyti; kiekvienas gali turėti laikraštį ant stalo; nebeėda jų pelės po šiaudais. Mūsų laikais ne tik skaityti, bet ir rašyti buvo baisu. Rašydavo vakarais ir naktimis. Jei šunelis sulos, rašytojas persigandęs griebdavo savo raštus ir į pečių mesdavo sudeginti. Visos nakties darbas žūdavo.

Jonas Čaplinskas. Kai aš paėmiau pirmą kartą „Vilniaus žinias“ ir laisvai pasidėjau jas ant stalo, tai man ašaros iš džiaugsmo byrėjo, kad laisvę gavom.

Viktoras Pečiulis. Aš džiaugiuos, jog galėjau nors kiek prisidėti prie mūsų pavergtos tautos atgaivinimo darbo, ir mano senos akys, mačiusios prieš pusę amžiaus rusų turkų karo laukus, dabar mato mūsų tėvynę Lietuvą nepriklausomą, taigi mūsų drauge ir mano darbas neliko be vaisių.

Susiję