Tokių netikėtų įvykių sukūryje su nostalgija prisimenu akimirkas praleistas tarptautinėje vaikų stovykloje „Artekas“. 2008 metų liepa, lėktuvas Ryga-Simferopolis. Su grupe mokyklos bendraamžių skrendame į Ukrainą, saulėtąjį Krymą. Aš laimingas – keliauju į legendomis apipintą tarptautinę vaikų stovyklą.

Vos tik atvykus, mus pasitinka nežmoniškas karštis, lauke sunku kvėpuoti. Prie oro uosto durų privažiuoja tik senovinėse nuotraukose matytas „LAZ“ markės autobusas. Stebiuosi, kad jis dar važiuoja.

Pro autobuso langus atsiveria nepaprasti Krymo pusiasalio gamtos vaizdai, skaičiuoju pakelėse sutiktus melionų ir arbūzų pardavėjus, tai nesibaigianti grandinė. Po keletos valandų atvykstame į netoli Gurzufo miesto esančią stovyklos teritoriją. Ji nepaprastai didelė, leidžiamės vingiuotais serpantinais. Išlipus galva „svaigsta“ nuo saldaus pusiasialio oro, sakoma, kad ši vieta geriausia gydykla Europoje.

Bandau atspėti, kuriame stovyklos pastate gyvensime. Aplink mane – gilų sovietmetį menantys pastatai, mano nuostabai, mes apgyvendinami naujajame korpuse. Pastatas puikiai pritaikytas vaikų delegacijoms: įrengta didžiulė valgykla, žaidimų kambariai, parduotuvė. Gyvenamieji kambariai erdvūs, skirti gyventi aštuoniese, pro kambario, kuriame aš gyvenau didžiulius langus atsiveria neapsakomai gražus Juodosios jūros vaizdas. Įsikūrę kambariuose susipažįstame su grupės vadovais: ukrainiečiais Julija, Maksimu ir ruse Lilija. Visi jie Kijevo pedagoginio universiteto Arteko filialo studentai.

Susirasti draugų buvo paprasta – į stovykloje vykusį festivalį „Pakeiskime pasaulį geresniu“(„Let’s change the world for the better“) susirinko vaikai iš 47 pasaulio šalių. Festivalio tikslas – sukurti skirtingų kultūrų aplinką, ugdyti lygių teisių, religijos laisvės ir tolerancijos sampratą. Stovyklos metu buvo organizuojami įvairus renginiai: festivalio atidarymo koncertas (jo metu turėjau galimybę pabendrauti su buvusiu Ukrainos prezidentu Leonidu Kučma), sporto varžybos, talentų konkursas, didžiulis uždarymo koncertas stovyklos stadione. Renginiai ir įvairūs užsiėmimai padėjo dar geriau pažinti kitas kultūras, susirasti draugų.

Pažintis su kitomis kultūromis buvo netikėta, tačiau įstrigovisam gyvenimui. Aš ir kiti bendraamžiai lietuviai buvome apgyvendinti kartu su Bahreino atstovais. Prisipažinsiu, vos atvykus buvo keista matyti kambaryje, penkis kartus per dieną besimeldžiančius musulmonus. Po kelių dienų tai tapo normalu ir nebestebino.

Stovykloje mus pasitinka griežta tvarka. Atvykimo dieną lankomės pas medikus, jie tikrina mūsų sveikatą. Visi stovyklautojai gauna keletą uniformoskomplektų: marškinėlius, šortus, kepuraites ir skareles. Tokia apranga stovyklos teritorijoje privaloma. Koncertams skirta speciali, festivalio atributika puošta uniforma. „Arteke“ laikomasi griežto tvarkaraščio: keliamės anksti ryte – 7 valandą, miegoti privalome nuo 22:30 val. Kiekvieną rytą mus pažadina muzika, vyksta mankšta.

Net ir dabar puikiai atsimenu tas dainas, iš pradžių jos atrodė keistos ir erzinančios, bet po kelių dienų stovyklos dvasia mane nugalėjo – visi mokėjome ukrainietiškus dainos žodžius ir šokių žingsnelius.

Maistas kiekvieną dieną buvo tiekiamas penkis kartus: pusryčiai, pietūs, pavakariai, vakarienė ir vėlyvoji vakarienė. Jam buvo skiriamas didelis dėmesys: mažos porcijos, švieži produktai. Maistas, atgabentas ne iš stovyklos teritorijos, buvo griežtai draudžiamas.

Visą laiką stovykloje jaučiau draugišką atmosferą. Viduryje stovyklos teritorijos stovintis ir į Juodąją jūrą žvelgiantis didžiulis, apleistas Lenino paminklas niekam klausimų nekėlė. Apsilankius turistiniame Gurzufo miesto turguje,pardavėjos stebėjosi, kodėl vaikai, atvykę iš „Pribaltikos“ šalių, nekalba sklandžia rusų kalba. Dar dabar pamenu vienos pardavėjos pasakymą: „Juk dar taip neseniai buvome vienoje draugiškoje valstybėje“. „Arteko“ stovykloje taip pat vyravo rusų kalba, labiausiai stebino tai, kad didžioji dalis Vakarų Europos šalių atstovų turėjo rusiškų giminystės šaknų ir puikiai kalbėjo rusų kalba. Visa tai sukūrė labai egzotišką atmosferą ir dar labiau padėjo suprasti, kokios šalies atstovai esame.

Dabar, prisiminus festivalio pavadinimą „Pakeiskime pasaulį geresniu“, mane užplūsta slogūs jausmai. Kiekvienais metais Ukrainos užsienio reikalų ministerijos bei Ukrainos nacionalinės UNESCO komisijos organizuotos šventės neliko. Stovykla – uždaryta. Uoliai kurta ukrainiečių vizija – įvairiatautis ir taikus Krymas – žlugo, dingo ta draugiška atmosfera, kurią mes jautėme. Liko tik dalis įbaugintų ukrainiečių bei Krymo totorių. Taip ilgai taikiame, nepaprasto grožio gamtos kampelyje gyvenusios tautos tapo priešėmis, pusiasalyje karaliauja rusų pajėgos.

Naujasis vadovas ruošia kambarius vaikams iš Rusijos

Rusija perėmusi vaikų stovyklos „Artekas“ valdymą tikisi neprarasti stovyklos tarptautinio statuso ir toliau priiminėti vaikus iš viso pasaulio. „Arteko“direktorius Aleksandras Kosykhas interviu portalui „Gazeta.ru“teigia, jog šiemet stovykla, net ir pasikeitus jos statusui, dirbs kaip ir kiekvienais metais. Didelių vilčių teikia susidomėjimas iš įvairių Rusijos regionų, tikimasi, kad stovyklą užpildys vaikai iš Rusijos.

„Artekas“ visuomet stengėsi atsiriboti nuo politikos. Dirbant su vaikais nėra tokio dalyko, kaip politika. Mums svarbiausia vaikai, jų mokymas. Norime, kad stovykla jiems padėtų keistis, pažinti pasaulį, išmokti naujų dalykų. Pedagoginė užduotis yra pagrindinė. Kitas, ne mažiau svarbus elementas, yra finansinė valstybės parama. Tikimės, kad naujajai stovyklai ji bus didesnė, labiau nukreipta į specialius projektus ir infrastruktūros gerinimą“, – portalui „Gazeta.ru“ teigia stovyklos direktorius A. Kosykhas.

Buvusi stovyklos darbuotoja, ukrainietė Laura Melnikova netiki tokais naujojo direktoriaus planais ir mano, kad stovykla neteks tarptautinio statuso ir paramos iš UNESCO organizacijos. „Arteke“ visuomet didžiąją dalį stovyklautojų sudarydavo ukrainiečių vaikai, todėl mergina abejoja, kad visus juos taip greitai gali pakeisti mažieji rusai, abejonių dėl stovyklos ateities kelia ir regiono saugumo klausimas.

„Artekas“niekad nebuvo ir nebus politikų rietenų dalimi. Net ir „giliu“ sovietmečiu stovykloje lankėsi įvairių pasaulio tautų vaikai. Nuo 1925 m. iki 1969 m. stovykloje apsilankė per 13 tūkst. vaikų iš 70 pasaulio valstybių. Tai – įvairių tautų vaikus vienijanti bei draugystę ir toleranciją puoselėjanti stovykla.

Tai įdomu!

Viena garsiausių stovykloje apsilankiusių merginų buvo vienuolikmetė amerikietė, taikos aktyvistė Samanta Smit. Mergina išgarsėjo visame pasaulyje parašiusi tuometiniam Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui laišką. Laiške ji paklausė ar šis rengiasi pradėti Šaltąjį karą. J. Andropovas mergaitei atsakė nenorintis pradėti Šaltojo karo ir pakvietė mergaitę atvykti į „Arteką“, kad ji įsitikintų SSRS gyventojų taikos ir draugystės siekiais.

Susiję