Regioninė pasitaiso, nacionalinė – ne

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė sako, kad kas mėnesį sulaukianti bent poros regioninės žiniasklaidos žurnalistų skundų dėl jų garbės ir orumo pažeidimo: „Tarpusavyje neišsiaiškindami santykių, konkuruojantys laikraščiai į šį užburtą ratą įvelia ir mus. Jei konkurentai gaus papeikimą ar baudą – paramos pinigai žiniasklaidai, jiems nebepasiekiami. Tačiau, jei nors vienai pusei sprendimas netinkamas – žaidimas persikelia į teismą“.

Dar viena regioninės žiniasklaidos bėda, kad kai kurie žurnalistai yra susitapatinę su kuria nors politine jėga, yra miestų ar rajonų tarybų nariai. „Kartais jie siekia savo tikslų ir pamiršta tikrąją misiją – informuoti visuomenę“, – mano Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys Aušvydas Belickas, apie tai rašęs straipsnyje „Žurnalisto pašaukimas“.

Tačiau, kaip pastebi etikos inspektorės patarėjas Deividas Velkas, regioninei žiniasklaidai dažnai užtenka vieno susidūrimo su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, deja, nacionalinei – ne. „Dienraštis „Lietuvos rytas“ ir internetinis portalas lrytas.lt pažeidžia įstatymus nepaisydami, kad pažeidimai konstatuojami ir skiriamos baudos“, – teigia D. Velkas. Jo manymu, stambiausios žiniasklaidos priemonės etikos nepaiso, nes jų pajamos didelės, tad skiriamos baudos nesunkiai sumokamos. Jos gali siekti iki 7000 litų, tačiau tokios baudos dar niekas nėra mokėjęs. Nors inspektorė ir skiria pakankamai dideles baudas, jų dydį visada sumažina teismai. Todėl redaktoriai ir leidėjai dažnai nusprendžia nesilaikyti etikos normų ir vaikytis pigaus populiarumo, nors tai ir kertasi su sąžiningos, teisingos, nešališkos, objektyvios žurnalistikos principais.

Nusižengti negalima laikytis – kur dėti kablelį, žurnalistui kartais nurodo leidėjas, kuris formuoja informacijos priemonės turinį. Žinoma, žurnalistas visada turi teisę atsisakyti peržengti savo sąžinės, etikos kodekso ir įstatymų ribas, tačiau tai neretai baigiasi stipriai sumažintu uždarbiu arba net darbo praradimu. Patirtis rodo, kad dažniausiai leidėjai suranda redakcijoje silpniausią grandį – žurnalistą, kuris sutinka atlikti visas reikiamas užduotis.

Internete – įžeidūs kolegos komentarai

Žurnalistų ir leidėjų etikos klausimus Lietuvoje analizuoja keturios savireguliacijos organizacijos – Žurnalistų etikos inspektorius, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius interviu „Matau daug gerėjimo ženklų“ yra sakęs, kad savireguliacija gali atskirti žurnalistą profesionalą nuo neprofesionalo, žurnalistą profesionalą nuo neprofesionaliai dirbančio profesionalo ir žurnalistą profesionalą nuo visiško mėgėjo.

Tačiau kartais žurnalistų savireguliacijos institucijoms tenka susidurti su, švelniai tariant, žemiau kritikos esančiais atvejais. Žurnalistų sąjungos Žurnalistų etikos komisijos pirmininkas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys Viktoras Trofimišinas prisimena, kai dėl įžeidžių komentarų internete į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją kreipėsi net septyni vienos redakcijos žurnalistai. Policija nustatė, kad autorius – buvęs jų kolega, taip pat žurnalistas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) narys. Komentarus jis pasirašinėjo anonimiškai, išgalvotais arba kolegų vardais. Komisija konstatavo, kad žurnalistas nusižengė keturiems Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsniams: viršijo privataus asmens kritikos ribas, komentaruose vartojo nenorminę kalbą, necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo ir žemino kolegas, priklausančius tam pačiam profesiniam susivienijimu, šaipėsi iš žmogaus pavardės, lyties, fizinių trūkumų. Komisija pasiūlė šiam žurnalistui viešai atsiprašyti kolegų, o LŽS valdyba įspėjo jį, kad gali būti šalinamas iš Lietuvos žurnalistų sąjungos. V. Trofimišinas pasakojo, kad LŽS narys kolegų neatsiprašė. Dalis apšmeižtų žurnalistų tuo metu jau buvo kreipęsi į teismą, kuris priteisė nukentėjusiesiems atlyginti neturtinę žalą ir įpareigojo žurnalistą paskelbti viešus atsiprašymus spaudoje. Įžeidžiantys ir šmeižiantys komentarai internete žurnalistui kainavo beveik 15 tūkstančių litų.

Žurnalistų dekalogas – 75 punktų

Krikščioniškos valstybės piliečiui būti doru visuomenės nariu galbūt ir užtenka dešimties Dievo įsakymų, tačiau žurnalistų kelias – kur kas keblesnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse – net 75 straipsniai. Žurnalistų etikos komisijos pirmininko V. Trofimišino nuomone, kodekso normos – tarsi alyva, sumažinanti trintį visuomenės mašinoje, o kodeksai atspindi idealius žiniasklaidos modelius, kurių tikrovėje nėra, tačiau jie siektini ir į juos turime orientuotis.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko Lino Slušnio manymu, asmeniui, turinčiam savo vertybių sistemą, gebančiam išgirsti kito nuomonę ir mokančiam pateikti faktus, etikos kodekso nė nereiktų. „Jis reikalingas ne tiek žurnalistui, kiek žmonėms, kurie juo remdamiesi gali suprasti, kurioje vietoje žurnalistas neteisus“, – sako L. Slušnys.

Tačiau Lietuvos žurnalistika – dar labai jauna ir kartu dažnai neatsakinga, karštakošė. Tai savybės, kurios šiurpina senas žurnalistikos tradicijas turinčias visuomenes. „Kitose šalyse net nėra nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, nes informacija apie nepilnamečius ten savaime – tabu. Tačiau jei pas mus nebūtų šio įstatymo, žiniasklaida būtų kaip prieš dešimt metų, kai nepilnametis buvo išnarstomas po kaulelį“, – priminė žurnalistų etikos inspektorės patarėjas D. Velkas.

Inspektorės Z. Zamžickienės manymu, tikru žurnalistikos profesionalu save gali laikyti tas žurnalistas, kuris puikiai žino Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, taip pat Visuomenės informavimo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymų reikalavimus, o svarbiausia – jaučia atsakomybę už paskleistą žinią, išklauso antrąją pusę ir netingi dar ir dar kartą pasitikslinti informaciją.

Susiję