Būsimų žurnalistų atranka. (Ne)reikia (ne)keisti

VU Žurnalistikos instituto stojamasis egzaminas – reikalingas, tačiau galimas tobulinti. A. Taraskevičiaus nuotr.

Norint studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete neužtenka vien tik mokykloje gauto brandos atestato – reikia pereiti kūrybinio konkurso išbandymą. Ar tai geriausias būdas atrinkti būsimus žurnalistus studijoms?

Siūlomos permainos rašto darbe

Šiuo metu kūrybinį egzaminą sudaro dvi dalys – rašto darbo ir pokalbio. Konkurso programoje nurodyta, kad svarbiausias jo tikslas – atrinkti jaunuolius, besidominčius visuomenės santykių raida, politikos ir kultūros aktualijomis, jų atsispindėjimu visuomenės informavimo priemonėse.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto pirmininkas, kūrybinio konkurso komisijos vadovas Andrius Vaišnys pabrėžia, kad žurnalistikos studijos visuomet buvo suvokiamos kaip tokios, kurioms reikia motyvacijos. Kūrybinis konkursas – tinkamiausias būdas, padedantis atrinkti žmones, kurie tą motyvaciją turi. A. Vaišnio įsitikinimu, pokalbis atskleidžia jauno žmogaus brandumą ar nebrandumą, parodo pasirengimą studijoms, o jeigu jam sunku parašyti rašto darbą, pasiruošti pagal iš anksto nurodytą programą, gal reikėtų rinktis kitą profesiją.

Tiesa, anksčiau atranka šiek tiek skyrėsi nuo dabartinės. A. Vaišnys prisimena, kaip prieš dvidešimt ir daugiau metų kūrybinis konkursas buvo trijų turų. Būsimasis pretendentas į žurnalistikos studijas turėdavo pateikti komisijai savo parašytus rašinius iš miesto ar rajono laikraščių. Jeigu darbai patikdavo, atitikdavo užbrėžtus reikalavimus, jaunuolis buvo kviečiamas į antrąjį turą – rašto dalį, kuri taip pat buvo kitokia nei dabartinė.

Stojantysis, atėjęs į egzaminą, išgirsdavo temą ir išėjęs iš auditorijos turėdavo maždaug per valandą susirasti pašnekovų, reikiamos informacijos, po to grįžti ir parašyti darbą. „Šitas būdas iš tikrųjų buvo įdomus, tačiau jis ilgainiui parodė tam tikrą trūkumą“, – sako kūrybinio konkurso komisijos vadovas. Buvo išsiaiškinta, kad pretendentai į žurnalistikos studijas elgėsi nesąžiningai. „Kažkur lauke dažnai laukdavo giminės, profesionalai žurnalistai, kurie konsultuodavo, kaip ir ką rašyti. Tai ir lėmė priimti sprendimą, kad rašoma turi būti tik auditorijoje“, – pasakoja A. Vaišnys.

Jeigu jaunuolis įveikdavo šį turą, buvo kviečiamas į pokalbį, kuriame turėdavo atsakyti į komisijos narių pateikiamus klausimus.

Nors, A. Vaišnio įsitikinimu, dabartinis konkursas yra neblogas būdas atrinkti būsimus žurnalistus, neatmetama galimybė iš naujo svarstyti rašto dalies reikalavimus. A. Vaišnys sakė turįs pasiūlymų, kaip galima būtų tobulinti konkursą, tačiau kol kas jų neatskleidė. Viskas bus svarstoma artimiausiu metu bakalauro studijų programos komitete. Neatmetama galimybė sekti užsienio pavyzdžiu – įvesti motyvacinio laiško rašymą.

Svarbūs ir moraliniai principai

Kūrybinio konkurso narė, Žurnalistikos instituto lektorė Jolanta Mažylė taip pat mano, kad kūrybinis konkursas būtinas. „Ne tik dėl to, kad tai sena Vilniaus universiteto tradicija. Toks konkursas parodo norinčiųjų studijuoti jaunuolių motyvaciją ir erudiciją. Juk žurnalisto darbas reikalauja plataus akiračio. Ir jokiu būdu nepaviršutiniško“, – įsitikinusi J. Mažylė.

Rašto darbas leidžia pamatyti, kaip žmogus moka pateikti temą, ar geba aiškiai dėstyti mintis. Pokalbyje, atsakinėdamas į konkrečius klausimus, pretendentas turi galimybę atskleisti savo išprusimą, domėjimosi sričių lauką. Maža to, šis konkursas padeda suvokti asmens moralinius principus. „Kiek daug gali pajausti ir suprasti, išgirdęs konkurse dalyvaujančio, ką tik vidurinę mokyklą baigusio jauno žmogaus pasakymą, kad jis neatsisakytų rašyti užsakomųjų straipsnių. O juk perkamiems tekstams rašyti nereikia studijų senojoje Lietuvos Alma Mater!“, – sako J. Mažylė.

Buvusi kūrybinio konkurso komisijos narė, dabartinė Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė taip pat sutinka, kad būsimų žurnalistų atranka reikalinga. Pasak jos, vien tik mokykloje gautas atestatas nepasako, ar tinka žmogus tokiai profesijai. „Visuose konkursuose yra dalis atsitiktinumo, bet stojantys į žurnalistiką turi parodyti, kad jie moka rašyti, kalbėti ir domisi tuo, kas vyksta aplink. Jei kas nors žino kitokių būdų nei toks konkursas – puiku. Aš nesugalvoju“, – tvirtai sako G. Litvaitienė.

Dar vienas komisijos narys – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Artūras Račas, gali tik paantrinti kolegoms: kūrybinis konkursas reikalingas. Tai būdas, kurio metu komisijos nariai, pasikliaudami savo darbo patirtimi, atrenka tinkamus žurnalistikai žmones.

Tie, kas įveikė išbandymą

Daugelis VU žurnalistikos studentų taip pat sutinka, kad tokia atranka reikalinga. „Manau, kad kūrybinis konkursas dalį norinčiųjų stoti į žurnalistiką atbaido – vis dėlto tai papildomi nervai ir vargas. Bet negaliu pasakyti, kad jis nėra reikalingas, tik gal paskirtis turėtų būti labiau susijusi ne su žinių patikrinimu, o su gebėjimu suktis iš padėties, mąstyti“, – sako šiuo metu trečiame kurse studijuojanti Justė Navickaitė.

Tik šiais metais žurnalistikos studijas pradėjusi Agnė Mankevičiūtė taip pat nesiūlo kardinaliai keisti konkurso, tačiau, kaip pati sako, galima būtų šiek tiek patobulinti. Pavyzdžiui: „Tie, kurie prieš konkursą yra kur nors dirbę, galėtų atsiųsti savo darbus komisijai, taip atsiskleistų praktiniai būsimųjų žurnalistų gebėjimai. O tie, kurie nėra susidūrę su žurnalistika, tačiau norėtų būti šios srities profesionalai, eitų į atranką – rašytų rašinį, dalyvautų pokalbyje“, – siūlo Agnė.

Ketvirtame kurse žurnalistiką studijuojantis Ernestas Samsonas laikosi kiek kitokios nuomonės: „Turiu keletą draugų, kurie turėjo studijuoti žurnalistiką – tiesiog jų kitose srityse neįsivaizduoju. Bet turiu draugų, kurie yra žurnalistikoje, tačiau jie čia nežinia ką veikia. Ir visa tai lėmė ne brandos egzaminų rezultatai, o būtent stojamasis.“

Vis dėlto ketvirtakursis pripažįsta, kad žurnalistika – kūrybinė profesija, todėl kūrybinio konkurso reikia. Bet tokiu atveju pretendentas turėtų gauti iš komisijos pažymį su šalia pateiktais argumentais, kodėl būtent toks pažymys, į kokius klausimus jis neatsakė, o gal netinkamai elgėsi.

Dar vienas diskutuotinas klausimas – komisijos kompetencija. „Dažniausiai komisijoje būna žurnalistai. Kodėl? Kodėl tik žurnalistai turi nuspręsti, kaip turi atrodyti žurnalistai? Manau, komisijoje turi būti ir kitų sričių specialistų – medikų, muzikantų, psichologų. Žinoma, žurnalistų taip pat. Bet jie vertina tik iš savo patirties, iš savo vertybių skalės“, – sako Ernestas. Vaikino manymu, įvairių sričių profesionalų įtraukimas būtų tik į naudą.

Jis pritartų ir motyvacinio laiško idėjai: „Tai parodytų, kodėl jaunuolis nori studijuoti būtent čia, kaip galės prisidėti prie studentų ir mokslinės veiklos, universiteto populiarinimo ar kuo užsiima laisvalaikiu. Tada svarbiausias veiksnys tampa ne pažymys, o konkretaus studento reikalingumas universitetui, studijų programai.“

Galbūt jaunuoliai, neperžengę kūrybinio egzamino barjero, būtų visiškai kitokios nuomonės, bet nenuginčijamas faktas – žurnalistui reikia motyvacijos, domėjimosi aplinka, išprusimo. Jei tuo negyvensi, vien tik per studijas išmokti būti žurnalistu bus sunku. Tad kūrybinis konkursas – būdas visa tai patikrinti. Būdas, galimas keisti, bet reikalingas.

Patalpinta: Rašiniai