Ar toli pabėgome nuo Frankų mados?
Ankstyvaisiais viduramžiais susiformavusi Frankų imperija mums paliko ne tik įsimintinus istorinius pėdsakus, bet ir šiuolaikinės mados pirmines užuomazgas. Dabar tikriausiai sunku įsivaizduoti kasdienybę be įprastos aprangos, o dar sunkiau būtų pakeisti drabužių dėvėjimo tradicijas. Būtent taip atsitiko marškiniams, kurie anksčiau buvo nešiojami tik kaip apatinis rūbas, o pasirodyti viešumoje vienmarškiniais būdavo didelė gėda.
Marškiniuoti proseneliai
Vilniaus dailės akademijos (VDA) dailėtyros studentė ir žurnalo „Pravda“ vyriausioji redaktorė Elena Reimerytė teigia, kad ant pečių „kabančius dalykus su rankovėmis“ žmogus dėvėjo dar prieš Kristų. Taigi būtent tuo tada būtų galima pradėti skaičiuoti neoficialią marškinių evoliucijos istoriją. Tačiau drabužių dizainerė ir VDA Kostiumo dizaino katedros lektorė Brigita Kupčikienė pasakoja, kad iš rašytinių šaltinių mažai ką žinome apie priešistorės madas. Kone daugiausia informacijos yra apie frankų apatinius drabužius. Jie dėvėjo tunikas – marškinius, siūtus iš natūralių spalvų naminės drobės arba gelumbės.
Viduramžiais apatinių drabužių paskirtis buvo suteikti papildomą šilumą, sugerti prakaitą ir apsaugoti viršutinius rūbus nuo dažno skalbimo. Juos puošdavo negausiai, dažniausiai pasiuvinėdavo rankogalius bei apykaklę. Štai XII a. atsiradęs modeliavimas turėjo labai daug įtakos drabužių formų įvairovei. Marškiniai-tunikos buvo siuvamos jau ne tik su šoninėmis, bet ir su vidurinėmis nugaros siūlėmis. Per liemenį jie būdavo įimti, o apačia platėjanti. Be to, atsirado įvairesnių formų rankovių.
Maždaug nuo XVII a. antros pusės vyrai dėvėjo dvejas poras marškinių: apatinius siaurus ir viršutinius labai plačius, kurie buvo siuvami iš plonos baltos drobės. Būtent šie Renesanso laikotarpiu susiformavę apdarai teisėtai vadinami visų marškinių proseneliais.
Marškiniuoti vaikai
Šiuolaikinė marškinių išvaizda ėmė formuotis tik XIX a. pab. Iki tol žmonės šį rūbą užsivilkdavo tik per galvą ir dėvėdavo kaip „apatinuką“. Pirmieji marškiniai su sagomis iki krūtinės buvo sukurti 1871 metais. Šis nuopelnas atiteko mados namams „Brown“ ir „Davis&Co“. Iki pat XIX a. pab. populiariausi buvo balti marškiniai, kurie laikyti elegancijos viršūne. Ištepti, nešvarūs marškiniai jų šeimininkui užtraukdavo didelę gėdą ir nešlovę. „Kai kurie vyrai buvo pasiryžę nuversti kalnus, kad tik išlaikytų gerą vardą ir nepriekaištingai baltus marškinius“, – atskleidžia kostiumų dizainerė Brigita Kupčikienė. Pavyzdžiui, Julius Beerbohmas, anglų kelionių rašytojas, turintis sąsajų su Olandija, Vokietija ir net Lietuva, kiekvieną savaitę siųsdavo skalbti savo marškinius iš Londono į Paryžių.
Klasikinio modelio marškinius pirmieji pradėjo dėvėti vyrai. Moterims nebuvo poreikio tokiam rūbui, kol XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje neatsirado visuomeninis, politinis judėjimas – feminizmas. Būtent tuomet moteriškosios lyties atstovės sukruto. Pirmiausia jos pradėjo kovoti už lygias teises su vyrais darbinėjė sferoje. Tam, kad sudarytų rimtą protingos moters įvaizdį, moterims prireikė dalykinės aprangos. Taigi jos pasiskolino vyriškų klasikinių marškinių modelį ir pritaikė jį savo garderobe.
Marškiniuotas įvaizdis
Šiais laikais ne visi vyrai žino, kokių taisyklių reikia laikytis vilkint marškinius su kostiumu. Neoficialios etiketo taisyklės draudžia vyrui nusivilkti švarką nekviestam, o ypač tai daryti moterų akivaizdoje. Toks poelgis būtų laikomas itin nemandagiu. Mados pasaulio atstovai sunkiai įsivaizduoja, kad karaliai, prezidentai, ministrai ar kiti svarbūs asmenys oficialioje aplinkoje pasirodytų vienmarškiniai. Tai galioja ir kiekvienam, save gerbiančiam, vyrui.
„Marškiniai, be abejo, skirti visiems – tiek vyrams, tiek moterims. Galėtume analizuoti kitą dalyką, kad marškiniai vien dėl to, kad juos reikia sagstytis, asocijuojasi su sudėtingesne asmenybe, griežtumu, tvarka. Vien juos apsivilkti jau kažkoks darbas. Net jeigu eis du benamiai, o vienas dėvės marškinius, gali būti, kad sudarys intelektualesnio benamio įspūdį nei kolega“, – teigia Elena Reimerytė.
Marškiniuoti vaikaičiai
Mados pasaulyje paplitęs posakis „Mada kaip ir istorija vystosi spiralės principu“ puikiai tinka ir marškinių istorijai. Frankų imperijos gyventojai vilkėjo marškinius-tunikas, o šiomis dienomis toks modelis itin populiarus. Vienintelis skirtumas tas, kad šiuolaikinės tunikos populiarios tik tarp moterų. To paties negalima teigti apie klasikinius marškinius, kuriuos dėvi tiek vyrai, tiek moterys. Anot kostiumų dizainerės Brigitos Kupčikienės, šis rūbas pakito labai nežymiai, o ateityje drastiški pokyčiai taip pat nėra numatomi. Tačiau dizainerė tikisi, kad greitu laiku marškinių gerbėjus pasieks nauji šio rūbo modeliai, kurie leis kvėpuoti kūno odai, apsaugos nuo saulės spindulių ir bus neištepami. Elenos Reimerytės mintys kiek kitokios. Ji galvoja, kad ateityje marškiniai kažkiek primins sportinius hi-tech marškinėlius bėgikams, tačiau abejoja, ar išsipildys „penkto elemento” ir kitų futuristinių filmų vizijos.
Netoli pabėgome nuo frankų, bet vis dėlto marškiniai patobulėjo. Buvusio apatinio aprėdo variantas puikiai „prilipo“ mūsų kasdieniniame gyvenime. Marškinius dėvime ne tik vykdami į oficialius susitikimus ar darbą, bet ir eidami į paskaitas ar gimtadienį. Be to, naujųjų technologijų dėka po kelių dešimtmečių mūsų gyvenimai taps dar paprastesni. Galėsime ne tik „kvėpuoti“ visu kūnu, bet ir išleisti mažiau pinigų skalbimo milteliams, nes vyno dėmėms nuo marškinių pašalinti užteks vos vienos servetėlės šluostelėjimo.