Diskriminacija mokykloje – negydoma liga
Skaudžiausia ir aktualiausia diskriminacija – mokykloje. Per dvylika metų čia kiekvienas yra bent kartą patyręs diskriminaciją arba pats pasityčiojęs iš kito mokinio. Kalbėti apie diskriminaciją ar patyčias mokykloje išdrįsta retas, tačiau savo istoriją, gavus tėvų sutikimą, sutiko papasakoti vienoje šalies mokyklų dešimtoje klasėje besimokanti Aistė (vardas pakeistas – aut.pastaba).
Tyčiojasi, kai pavydi
„Per dešimt mokykloje praleistų metų apie save teko išgirsti labai daug įvairiausių epitetų, – pasakojimą pradeda mergaitė. – Buvau ir stora, ir burbulas, ir burokas.“ Aistės sako, kad ją prasivardžiavimai kartais žeidžia, tačiau dažniausiai ji į juos nereaguoja, nes sako, kad per tiek metų išmoko atsikirsti užgauliotojui.
Skaudžiausia jai girdėti patyčias, kai šaipomasi iš jos šeimos. „Man tikrai neįdomu, ką veikia ir kaip gyvena mano bendraklasių tėvai, tačiau nekenčiu, kada berniukai, norėdami pavaizduoti „kietus“, kitus bendraklasius pradeda diskriminuoti tėvų tema“, – pabrėžia Aistė.
Jos pastebėjimu, diskriminuoti bendraklasius mokiniai pradeda tada, kai patys jiems kažko pavydi: „Normalūs žmonės taip nesielgia. Turėdamas tai, ką turi ir tavo bendraklasis, tu jam nepavydėsi ir nediskriminuosi jo“.
Dešimtokės teigimu, diskriminacijos iniciatorius mokykloje reikėtų kažkaip bausti, nes dabar tai – sena ir niekaip negydoma „liga“, kuri kasmet vis stiprėja.
„Jeigu tave užgauna žodžiais, gali ir nereaguoti, tačiau yra tekę matyti, kai dėl įvairių pavydo, diskriminacijos dalykų vaikinai muša, stumdo merginas. Baisiausia, kai tai daro pačios merginos“, – tikina dešimtokė, primindama prieš kelerius metus internete pasirodžiusią filmuotą medžiagą.
Didžiausi diskriminuotojai – iš pasiturinčių šeimų
„Ta problema buvo, yra ir bus, tačiau ji gali įvairiai transformuotis. Beje, tai ir vyksta“, – sako Juozo Miltinio gimnazijos direktorius Vytautas Raišys. Pasak mokyklos vadovo, švietimo įstaigose susiduriama su rasine, religine, amžiaus, lyties diskriminacija.
„Diskriminacija mokykloje labiausiai pasijaučia moksleivių brandos metais. Šiuo amžiaus laikotarpiu merginos bręsta greičiau nei vaikinai. Mergaitės pradeda dairytis į vyresnius vaikinus, o tada prasideda prasivardžiavimai, panieka“, – pasakoja gimnazijos direktorius.
Jo manymu, kovoti su diskriminacija neįmanoma, nes tai nėra karas. „Norint mažinti diskriminaciją reikia šviesti ne tik mokinius, bet ir visuomenę. Tai milžiniškas darbas, kuris turi būti grindžiamas pagarba, supratimu, tarpusavio santykiais“, – įsitikinęs V Raišys.
Direktoriaus manymu, diskriminacija mokykloje – senas reiškinys, su kuriuo kovoti mėgina tik mokykla. Švietimo ir mokslo ministerijai, pasak vadovo, tai neįdomu. Bet pirmiausia viskas turi prasidėti nuo šeimos, kur vaikai turi būti mokomi, kad šaipytis ir tyčiotis iš kito negalima. „Man keista, kad didžiausia diskriminuotojai – vaikai iš tvarkingų, pasiturinčių šeimų, kurios turėtų rodyti pavyzdį kitiems“, – sako gimnazijos vadovas. Beje, mokiniai diskriminuoja ne tik kitus mokinius, bet ir mokytojus pamokų metu įvairiai iš jų tyčiodamiesi. Atrodo, kad mokslo reikia ne mokiniams, o patiems mokytojams.“
Vaikai nesuvokia, kur baigiasi juokai
Alytuje psichologe dirbančios Vitalijos Baranauskienės teigimu, diskriminacija, patyčios ir psichologinis smurtas prieš silpnesnį – įprasti dalykai kiekvienoje mokykloje.
„Visi žino, kad tai yra blogai, tai katastrofa, tačiau niekas nesiryžta imtis griežtų priemonių“, – sako psichologė.
Pasak specialistės, vaikai kartais nesuvokia, kas yra juokinga, o kur juokai baigiasi.
„Man ne kartą tekę išklausyti vaiko, iš kurio tyčiojosi bendraklasiai, istoriją. Tokiu atveju surengi susirinkimą, kalbiesi su bendraklasiais, auklėtoja. Ieškai problemos sprendimo“, – pasakoja V.Baranauskienė. Ji pastebi, kad dabar vaikai drąsesni nei anksčiau ir iškilus problemai ją stengiasi spręsti draugiškai tarpusavyje arba patarimo eina pas psichologę.
„Yra tekę atlikti ir anonimines apklausas, kalbėtis su tėvais. Šioje situacijoje svarbiausia problemos nenumesti, o ją spręsti“, – tikina psichologė.