Žurnalistas, klounas. Klounas žurnalistas ar žurnalistas klounas?

A. Vinokuras kartais linksmina vaikus vaidindamas klouną

„Dangus yra riba“ – prieš interviu į klausimą, ar turėčiau laikytis kokio nors tabu, atsako rašytojas, žurnalistas, apžvalgininkas, kuris kartais linksmina vaikus vaidindamas klouną. Pasižadu, kad apie Dievą šįkart nekalbėsime, nors žinau, kad ir Dievas kartais būna beprotiškai juokingas. Pavyzdžiui tuomet, kai leidžia įvykti tokiems interviu, kuriuose nėra jokios tendencingos įžangos, o pabaigą žymi lyriška pašnekovo Arkadijaus Vinokuro daina.

Kiek laiko skiriate buvimui žurnalistu ir kiek laiko buvimui klounu?

Aš esu klounas, žurnalistas, apžvalgininkas, rašytojas. Kiekvienam – pagal pasirinkimą.

O jeigu reikėtų pasirinkti vieną profesiją – arba klouno, arba žurnalisto?

Aš negaliu pasirinkti. Žmones siutina, kad jis ką tik vaidino klouną, o čia jau žurnalistas, apžvalgininkas. Bet siutinti gali tik tuos, kurie nesuvokia, kad žmogus gali turėti daugybę talentų ir, jeigu tais talentais naudojasi ir kiekvienoje savo srityje yra pripažįstamas kaip profesionalas, tuo reikia džiaugtis.

Ar galėtumėte kolegoms drąsiai pasiūlyti vaidinti, rašyti lyriškas eiles ar net šokti kokiame nors bare, jei jiems taip norisi? Jūsų nuomone, ar tai kenktų žurnalistiniam autoritetui? Ir kaip tai suderinama?

Ką reikia derinti? Rimtas žurnalistas turi tikrą gyvenimo patirtį. Mano profesija – aktorius, o pradėjau rašyti tik 1976 metais Amerikos lietuvių spaudai. Pradėjau mokytis, skaityti, paskui pradėjau rašyti stambiausiems laikraščiams, trejus metus dirbau naujienų agentūroje, po to tapau Švedijos radijo ir televizijos darbuotoju. Iki viso to aš prasikaliau, nes lavinausi, žiūrėjau kaip kiti rašo, išmokau žurnalistinės etikos. Aš nemanau, kad būti šokėju bare yra amoralu ar tai bukina žmogų.

Pasirodymas per žydų šventę Chanuką

Tiesa, kad kai kurias klouno profesijai būdingas savybes jūs naudojate ir žurnalistikoje?

Žinoma, rašant informacinius straipsnius galioja taisyklės, ten beveik negali būti asmeniškumų. Apžvalgininkui yra kiti reikalavimai – jis turi asmeninę laisvę. Turi būti ir asmeninė nuomonė, bet rašydamas apžvalgas, žinoma, turi remtis žurnalistine etika. Tai ir skiria rimtą žurnalistą, apžvalgininką nuo pramoginių apsimetėlių žurnalistų.

Mažiausiai ko aš noriu, tai spekuliuoti. Aš remiuosi faktais, o ne gandais ar nuogirdomis. Aišku, sudėjus tuos faktus turi padaryti išvadą, kuri atitinka ir tavo pasaulėžiūrą. Nes, pavyzdžiui, jeigu aš kritikuoju Prezidentę ir traukiu per dantį jos autoritarinį stilių, tai aš šito neišgalvoju. Aš matau tai iš jos būdo kalbėti, elgesio simbolių.

Kokių juokingų situacijų, incidentų, įvaizdžio detalių matote mūsų politiniame olimpe?

Kartą Valinskas pareiškė, kad yra vienas iš trijų valstybės pareigūnų, tik pamiršo kuris, tai juoksiuos iš to iki grabo lentos…

Arba, pavyzdžiui, nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas. Viename straipsnyje parašyta, kad negalima tyčiotis iš žmogaus seksualinės pakraipos, o kitame, kad negalima jos propaguoti. Tai jei tas vargšas gėjus sakys, kad esu gėjus ir iš manęs tyčiojamasi, tai reiškia, kad jis propaguoja homoseksualumą.

Kaip neperdozuoti pajuokavimų publikacijose?

Kiek žurnalistas rašydamas gali pajuokauti, priklauso nuo jo užduoties. Yra auksinė taisyklė, kad viskas turi būti savo vietoje. Žinoma, aš kartais pats turiu daugiau padirbėti prie straipsnių, kuriuose traukiu ką nors per dantį. Jei straipsnį pasiunčiu redakcijai, kartais pagalvoju – velniai griebtų, juk turėjau dar pridėti paaiškinimus, ką turėjau omenyje.

Koks Jūsų mėgstamiausias anekdotas?

Lietuviai myli tik vieną žydą, ir tik todėl, kad jis prikaltas prie kryžiaus.

Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

Aš ne Lietuvos Prezidentas, kad linkėčiau ko nors tautai. Šiaip žmonėms galiu palinkėti gero humoro jausmo. O tokį gali turėti tik išsilavinęs žmogus, eruditas. Arkadijaus Vinokuro daina

Patalpinta: Rašiniai