Cenzūra įslenka su teisingumo kauke

Nepaisant to, kad cenzūra draudžiama, ją Lietuvoje bandoma įteisinti tiesiog visiškai laisvai interpretuojant įstatymus. Kodėl tos cenzūros ranka jau yra išlindusi?

A. Solomino (DELFI) nuotrauka.

Pakomentuosiu du dviejų valstybės institucijų atvejus. Pradėkime nuo naujausio. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) tapo cenzūros instrumentu, kai ėmėsi skundo prieš naujienų laikraštį LRT.lt, nes, vertindama vienos publikacijos turinį, neturėjo ir neturi net vertinimo kriterijų, nei argumentų. Tik bendrai suformuluotus įstatymo straipsnius.

Cenzūros motyvą taikau todėl, kad savaime turinio (!) problema tiesiogiai negalėjo būti priskirtina VRK nagrinėti pagal kompetencijas. Nors publikacija – apie politikos aktualijas. Kad ir kokias galias, įstatymu suteiktas, laisvai interpretuotų VRK komisija ir jos teisininkai, žiniasklaidos publikacijų vertinimas apskritai nėra jos funkcija.

Skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas pajėgus spręsti, kas yra ar nėra objektyvu, kas sureikšminama, o kas nutylima. Betrūko, kad VRK nagrinėtų Lietuvos žurnalistų profesionalumą. Deja, politinė tarnystė ir/arba subjektyvus įsitikinimas („patinka“ – „nepatinka“) yra pats prasčiausias valdininko būdas parodyti, kad turi galių. Bandykime žvilgtelėti nuo VRK stalo.

Įstatymas numato, kad, ĮGYVENDINDAMA ŠEŠIS jai nustatytus su rinkimų organizavimu ir partijų finansavimu įgyvendinti uždavinius ji „nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl apygardų, miestų, rajonų rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, o prireikus – ir dėl apylinkių rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, panaikina įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančius sprendimus“. Tarp tų šešių, žinoma, yra politinių partijų finansavimo kontrolė. Taigi VRK Darbo grupės sprendimą „Dėl publikacijos „Sociologas: „S. Skvernelis – kaip aktorius L. de Funesas“ pripažinimo paslėpta politine reklama, paskleista Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos interesais“ motyvuoja Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo „2 straipsnio 8 dalimi, 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi ir 6 dalies 2 punktu, 17 straipsnio 6 ir 7 dalimis“.

Srautas straipsnių, kurie – reikia pripažinti – gali būti taikomi taip, kaip ATRODO (neišeinant iš kabineto). Įstatymu apibrėžiama politinė reklama dar nėra metodas nustatyti, ar pasirinkta (apskųsta) publikacija yra politinė reklama. Ir VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus pažymoje taip pat nėra metodo, nei kriterijų, kuriais remiantis, VRK priimtų pagrįstą sprendimą. Mat, susijusių su skundo esme fizinių ir juridinių asmenų atsakymai, pateikti VRK prašymu, nesudaro pagrindo vertinti publikacijos kaip reklamos. Jie – neigiami.

Pažymoje yra ir… žiniasklaidos „analizė“, antai: „Išnagrinėjus pateiktas, anksčiau skelbtas publikacijas apie apklausų rezultatus, NUSTATYTA, kad kalbinami politologai, žurnalistai, sociologai. Šiose publikacijose mažiau teigiamų atsiliepimų, vertinimų apie konkrečius politikus.“ Ir: „Aptariamoje publikacijoje daug dėmesio skiriama S. Skvernelio, asmens numatomo kelti kandidatu, populiarumui, asmenybei, publikacija iliustruota jo nuotrauka. Beveik 40 proc. publikacijos (skaičiuojant spaudos ženklus) yra skirta S. Skverneliui“.

1935 metais Lietuvoje buvo įvesta griežta cenzūra taip pat šio žodžio visiškai nevartojant. Žingsnis po žingsnio. Tuo metu net Žurnalistų sąjunga dalyvavo svarstant naująjį Spaudos įstatymo projektą. Kai suprato, ką reiškia vienas straipsnis, buvo vėlu. Buvo uždraustos visos partijos išskyrus vieną, tikrinamas ne tik spaudos turinys, bet ir kunigų pamokslai, filmų platinimas. Galiausiai cenzūra lėmė, kad Lietuvos spauda net nedrįso prabilti apie pradedamą raudonąją okupaciją.

Tokie VRK skyriaus „faktai“ ir tokia analizė. „Analizę“ galima sutriuškinti viena metodologine priemone. Žvilgtelėjus į pavadinimą, prisiminsi Lui de Funeso sukurtą personažą policininką – juokdarį. Ar pamename – visas vaidybinių filmų ciklas parodijuoja prancūzų policijos kvailumą, įskaitant ir jos vadovus.

Na, ir pradėkime dabar mokslinę diskusiją: ar jums tik neatrodo, kad šis pavadinimas palyginamuoju būdu menkina… Ir t.t. Nerimta? Teisėtu būtų galima vertinti sprendimą tuomet, jei tyrimas atskleistų buvus žurnalisto ir politinės organizacijos susitarimą. O kokiu norminiu aktu nustatyta, kiek ženklų ar sekundžių sudaro objektyvumo pamatą tekste ar siužete? Atsakysiu. Jei suskaičiuotume mėnesio ar savaitės publikacijas reitingų tema, turėtume rasti atsakymą, kiek proc. skilčių, ženklų ir sekundžių užima tas lietuviškojo de Funeso „prototipas“. Kitaip tariant, tai yra konteksto klausimas – labai svarbus analizei, todėl kontrolieriams noriu patarti: jei imatės analizės, pagalvokite, kas tai yra.

Yra ir kitų keistų dalykų tarp VRK išvados ir VRK Pažymos. Juos pavadinčiau raštingumo problema. VRK sprendimas suformuluotas kaip pritarimas jos administracinio padalinio – VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus PAŽYMAI „Dėl publikacijos „Sociologas: „S. Skvernelis – kaip aktorius L. de Funesas“ vertinimo“. Gal taip ir galima formuluoti tariantis prie ilgo stalo, bet juk ne Skyrius ir juolab ne Pažyma vadovauja Komisijai? Matome, kad VRK skyriaus galios staiga išaugo visos nacionalinės žiniasklaidos atžvilgiu. Gal taip „mokomasi“ iš Seimo narių retorikos, kai parlamento salėje kartais nuskamba pasiūlymų „pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadai“? Bet juk priimtuose įstatymuose taip neformuluojama.

Ką dabar turiu pasakyti savo buvusiam studentui, jau kelių metų patirties turinčiam žurnalistui – kad VRK perėmė žiniasklaidos publikacijų turinio vertinimą remdamasi abstrakčiais įstatymo straipsniais ir interpretuoja tekstų analizę „kaip patinka“. Turėsime Universitete mokytis žiniasklaidos „tyrimo“ iš VRK? Ir štai kas yra Lietuvoje norma be rimto tyrimo. Šiaip jau prokuroras turėtų stverti susitarusius už rankos – ar tas „objektyvusis“ skundo autorius to irgi nežino?

Žino. Bet VRK atrodo patogus „kovos“ instrumentas. Padėtis tampa labai rimta. VRK, darydama kalbos klaidas (domėdamasi „įtakojimu“ ir pavadinimus rašydama mažąja), sprendimu pati pripažįsta dalyvaujanti formuojant ir KONTROLIUOJANT viešąją nuomonę. VRK siekia nustatyti, kaip dera ar nedera rašyti apie asmenis, juolab apie tuos, kurie – objektyviai ar ne – dar ir palyginami su valstybės vadovu (ši pastaba irgi yra Pažymoje!). O bandant žvelgti iš politinio kabineto, tokia VRK veikla iš dalies gali ir patikti. Todėl politikai tyli, manydami, kad jei internetinis laikraštis rašė „apie kitus“, t.y. apie konkurentus – vadinas, jam reikia „bausmės“.

Ką dabar turiu pasakyti savo buvusiam studentui, jau kelių metų patirties turinčiam žurnalistui – kad VRK perėmė žiniasklaidos publikacijų turinio vertinimą remdamasi abstrakčiais įstatymo straipsniais ir interpretuoja tekstų analizę „kaip patinka“.

Politikai iš principo čia negali tylėti, nes, užuot atmetusi skundą ar peradresavusi jį kitur, VRK save diskreditavo. Jei ir pagrįstų kokiais nors kriterijais (kokiais?) savo sprendimą (kurie juk turi būti kur nors įteisinti), tokia skundo nagrinėjimo iniciatyva ir būdas rodo, kad šios sudėties VRK tapo nepatikima. Tačiau – tai dar ne viskas. Siūlau prisiminti, jog ir Lietuvos žiniasklaida beveik tylomis praleido žinią, kad Europos Komisija nepritarė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimams uždrausti kabelinėms televizijoms kai kurių Rusijos kanalų transliavimą.

Tai irgi buvo cenzūra, kadangi – patinka tai ar ne – LRTK neturėjo jokio teisinio pamato tokiems draudimams. Juk Lietuvos įstatymuose (pirmiausia Visuomenės informavimo įstatyme) neapibrėžta nei „informacinis karas“, nei propaganda. Priminsiu, kad pirmasis sprendimas buvo priimtas, kai „Ren TV Baltic“ 2014-11-19 d. m. parodė Rusijos Federacijoje sukurtą laidą „Paklydimo teritorija“, kuri buvo įvertinta kaip kurstanti neapykantą Ukrainai. Priimdama sprendimus dėl Rusijos retransliuojamųjų kanalų turinio, kai dalyje laidų yra šmeižikiško (šališko) turinio informacijos, LRTK esą vadovavosi jai atitinkamų galių suteikiančiu Visuomenės informavimo įstatymo str. 33 ir str. 19 („Neskelbtina informacija“). Komisija, kai retransliuotojas yra kitoje ES valstybėje – narėje, esą gali vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES (2010 m. kovo 10 d.)

Dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės arba Garso ir vaizdo (GVŽP) žiniasklaidos paslaugų direktyva). Iš tikrųjų buvo aišku, kad tai – abejotina interpretacija, nors pastaroji aplinkybė ir nurodyta Sprendime Dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. balandžio 8 d. Sprendimo nr. Ks-78 „Dėl televizijos programos „RTR Planeta“ laisvo priėmimo laikino sustabdymo“ pakeitimo (2015 m. birželio 8 d. Nr. Ks-127) („laikinai 3 mėnesiams nuo sprendimo įsigaliojimo dienos sustabdyti televizijos programos „RTR Planeta“ laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje“. Šaltinis: LRTK sprendimai), patikslinus 2015-04-08 Sprendimo Dėl televizijos programos „RTR planeta“ laisvo priėmimo laikino sustabdymo (Nr. KS-78) preambulę. Tuo tarpu 2016-05-18 Sprendime „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“ (Nr. KS-104) tokios nuorodos nėra. Europos Sąjungos teisė tik iš dalies suteikia pagrindą, prireikus, tokių veiksmų imtis. Direktyvoje teigiama, kad „(54) Valstybės narės gali netrukdomos imtis bet kokių, jų nuomone, tinkamų priemonių dėl iš trečiųjų šalių teikiamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kurios neatitinka 2 straipsnio nustatytų sąlygų, jeigu tos priemonės neprieštarauja Sąjungos teisei ir tarptautiniams Sąjungos įsipareigojimams“. Minėta direktyva pabrėžia būtinumą palaikyti vieną iš Europos Sąjungos vertybių – pliuralizmą, tačiau, pasikeitus ES ir Rusijos santykiams, kai Rusija 2014 m. užpuolė Ukrainą ir išplėtojo informacinį karą, ES dokumente nėra kategorijos, kuri leistų tiesiogiai atsižvelgti į agresyvios smurtinės propagandos pavojų, sukeliamą Rusijos audiovizualinėmis (televizijos) priemonėmis.

Tai, kad direktyva nustato apribojimą, jog vaizdo ir garso produkcijoje „negalima naudoti pasąmonę veikiančių technologijų“ ir negalima „žeminti žmogaus orumo“ , nėra pakankamas pagrindas apibūdinti šias sąlygas kaip tinkamas nustatyti ir riboti Rusijos propagandą ir pasipriešinti informaciniam karui. ES yra įkūrusi propagandos demaskavimo struktūrą ir ji veikia efektyviau nei draudimai. Tuo metu Lietuvai 2016 m. pasiūlius atnaujinti minėtą Europos Parlamento Direktyvą 2010/13/EU įtraukiant nacionalinio saugumo sąlygą laisvam TV programų priėmimui riboti, reikėtų pabrėžti, kad str. 6 vis dėlto neapibrėžia melagingos informacijos, kuri kursto, klaidina ir/arba yra nukreipta ne tik prieš grupes ir asmenis, bet ir prieš ES valstybes-nares.

Taigi minėtoji Garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugų (GVŽP, 2010/13/EU) direktyva turi būti Lietuvos pasiūlymu atnaujinama įvedant „propagandos“ ir „informacinio karo“ terminus, kurių tikslios apibrėžtys leistų suvokti „televizijos be sienų“ idėją tik kaip žmonių pasikeitimo objektyvia informacija ir meno kūriniais galimybę, o ne kaip sąlygą Rusijai ar bet kuriai kitai valstybei transliuoti, skleisti melagingus pranešimus. Tie LRTK sprendimai, kuriuos Lietuvos žurnalistai tik perpasakodavo be kritiškos nuomonės, iš esmės turėjo parodomąjį poveikį: štai Lietuvos valdžia ir jos instrumentai „kovoja“ su propaganda. „Kovoja“, kai tą vaizdinę informaciją galima gauti pasinaudojant kitomis technologijomis.

Tačiau mūsų žurnalistai LRTK nekritikavo, nes juk… Rusija vykdo blogą politiką. Neabejotinai. Tik apsimestinai gerais ketinimais – netoli iki pragaro. Ypač cenzūros klausimu: toleruodamas vienokį spaudos draudimą, ryt atsibudęs gausi atsiskaityti už nuostabą akyse. Kol nei ES, nei Lietuvos teisės aktuose nėra sąvokų apibrėžimų, kurios leistų atitinkamu pagrindu vertinti žiniasklaidą – bet kokios interpretacijos yra savivalė, įgaliojimų viršijimas ir cenzūra. Tokia mano nuomonė. 1935 metais Lietuvoje buvo įvesta griežta cenzūra taip pat šio žodžio visiškai nevartojant. Žingsnis po žingsnio. Tuo metu net Žurnalistų sąjunga dalyvavo svarstant naująjį Spaudos įstatymo projektą. Kai suprato, ką reiškia vienas straipsnis, buvo vėlu.

Buvo uždraustos visos partijos išskyrus vieną, tikrinamas ne tik spaudos turinys, bet ir kunigų pamokslai, filmų platinimas. Galiausiai cenzūra lėmė, kad Lietuvos spauda net nedrįso prabilti apie pradedamą raudonąją okupaciją. Šiandien mus saugo ES teisė. Jei taip nebūtų, tai – esu tikras – jau rytoj, tylint visuomenei ir ypač pačiai žiniasklaidai, cenzūra apkabintų teisingumo ir gerų ketinimų kupina išraiška.

Patalpinta: Komentarai