Prajuokinti sunkiau nei pravirkdyti
„Prajuokinti žiūrovą – sudėtingas dalykas.“ „Gera komedija – ne tik juokinimas, bet ir vertimas susimąstyti.“. „Jėga, kuria galima kitus nuginkluoti.“ Tai trijų aktorių – Ramūno Šimukausko, Viačeslavo Mickevičiaus ir Eimučio Kvoščiausko – mintys apie humorą teatre, gatvėje, scenoje.
Ramūnas Šimukauskas
Humoras – tai paradoksas, kuris žiūrovą nustebina ir jį pralinksmina. Pavyzdžiui, Čarlis Čaplinas nugriūdavo ir visi juokdavosi. Tai paradoksali situacija: gatvėje nugriuvus žmogui, užuot jam padėję, visi ima juoktis, nes niekas nesitikėjo, kad jis nugrius. Humoras yra teksto, situacijos ir viso ko kito paradoksas.
Humoras Lietuvoje tarpukariu buvo estradinis žanras, o po karo profesionalius humoristus išvežė į Sibirą arba sušaudė, todėl liko tik liaudiškas humoras. Dabar jis Lietuvoje dar tik pradeda formuotis, ieškoti savo kelių. Tvirtas pozicijas jau užima politinis humoras. Tačiau lietuviško humoro tradicijų dar nėra. Galbūt po kokių 50 metų jau ir bus.
Aktorius turi būti geras artistas, mokantis vaidinti ir komedijoje, ir tragedijoje. Tačiau komediją, kaip ir bet kokį dalyką, reikia mėgti. Dėl to reikia mėgti humorą, kad galėtumei jį suprasti, o kai tu jį supranti, gali jį perteikti kitiems. Jeigu aktorius be humoro jausmo, jis negali gerai suvaidinti komišką vaidmenį.
O žiūrovas nemėgsta, kai scenoje arba viskas per daug sudėtinga, arba per paprasta ir aišku. Juk kai pasakoja anekdotą trisdešimt penktą kartą, jau nebejuokinga. Žinojimas, kas bus, viską sugadina. Tad jeigu siužetas tampa atspėjamas, tampa neįdomu.
Gerose komedijose žiūrovas ne tik juokiasi, bet ir surimtėja, o jautresnis ir ašarėlę išspaudžia. Gera komedija yra ne tik juokinimas, bet ir privertimas žiūrovą susimąstyti.
Humoras – dalykas rimtas, todėl norint gerai pajuokauti, reikia įdėti labai daug pastangų. Jeigu humoru laikytume sėdėjimą prie alaus bokalo ir šmaikštavimą, tai jis nėra rimtas dalykas. Bet profesionalus humoras scenoje, televizijoje – dalykas rimtas, todėl reikalauja daug pastangų. Pravirkdyti žiūrovą lengviau negu prajuokinti.
Humoras yra pokštai. Pavyzdžiui, gatvės teatre jie padeda pagyvinti pasirodymus. Priešingu atveju, vaidinimą žiūrovas pažiūrėtų tik kokias penkias minutes. Gatvės teatre humoras ir improvizacija – neatsiejami dalykai, padedantys išlaikyti žiūrovo dėmesį. Visas gatvės teatro pasirodymas – gyva improvizacija. Niekada nežinai, kas nutiks, kas ką pasakys.
Aktorius gatvės teatre turi išmanyti „pliurpalogiją“: turi mokėti pakalbėti, pagauti žiūrovų reakciją: kai kažkas iš jų ką nors pasako, turi staigiai į tai reaguoti ir jam atsakyti. Kad ir kas atsitiktų, tu – aktorius – visada turi būti visa galva aukštesnis. Svarbu mokėti išsisukti iš kiekvienos situacijos. Svarbu pasirinkti pokštus, kurie patinka žiūrovams. Tačiau juos reikia gerai mokėti ir nujausti, kur, kada, kokį panaudoti.
Humoras – dalykas rimtas, nes jis yra didžiausias ginklas, kuriuo gali iškovoti dėmesį. Tai jėga, kuria galima kitus nuginkluoti. Tad nors gatvės teatras – improvizacija, tačiau jai reikia labai rimtai ruoštis ir repetuoti.
Humoras – tai geras, kokybiškas pasijuokimas iš bendrų gyvenimo situacijų, kai nesistengi nieko įžeisti. Lietuviškas humoras dar tik vystosi, bet jis tikrai ne toks subtilus kaip, pavyzdžiui, britų. Lietuvoje humoras turi šiek tiek rusiško palikimo, todėl yra linksmas ir vidutinio juokingumo.
Aktorius, būdamas scenoje, turi vaidinti taip, kad juokinga būtų ne jam pačiam, bet žiūrovui. Todėl ne kiekvienas aktorius gali vaidinti komedijoje. Prajuokinti žiūrovą yra labai sudėtingas dalykas.
Humoras – dalykas rimtas, todėl norėdamas juokauti, turi būti protingas. Prastas humoras greitai atsibosta, o intelektualus – išlieka. Humoras tampa nebe skanus, kai pradedama kalbėti apie per daug vulgarius dalykus ir įžeidinėti kitą žmogų. Jei tik kažkiek yra sumenkinamas ir įžeidžiamas žmogus – tai jau peržengta riba.