Vaikai žurnalistai, „Bernardinų“ davatka ir prezidentė

Jason Kuffer nuotrauka

Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. (Lk, 6, 35)

„Kaip vaikai drįsta apklausti prezidentę?“, – trečiadienį visą dieną pagrindiniame Bernardinai.lt puslapyje skundėsi Giedrė Kazlauskaitė. Paaiškėjo, kad komentatorė labai sudirgo pirmadienį spaudos konferencijoje išgirdusi, kaip pati rašo, „vaikiško veido jaunuolio“ klausimą pačiai Jos Ekscelencijai prezidentei Daliai Grybauskaitei. G. Kazlauskaitę, regis, giliai sujaudino keli dalykai: poros žurnalistų išvaizda ir dviejų klausimų turinys, forma, interpretacija.

Apie minčių seklumą ir gilumą

Kokia yra „vaikiško veido jaunuolio“ definicija? Nelengva atsakyti. Nejaugi krikščionišku save vadinančio portalo autorė akivaizdžiai demonstruoja savo diskriminacinę povyzą amžiaus atžvilgiu? Gal tai tik G. Kazlauskaitei suvokiama poetinė retorika?

Nejau prieš skaitant Bernardinų skelbiamą tekstą, sekant rašytojos komentaro logika, reiktų pasiūlyti įvertinti, pabandyti trim žodžiais apibendrinti ir G. Kazlauskaitės fizinį pavidalą?

Didaktinis komentaro stilius, tėviškas, auklėtojiškas rašytojos tonas, virš teksto kone plevenanti žiniasklaidos visažinės aura, galiausiai – ultrakonservatyvi laikysena (dar tas standartinis, sakyčiau, kiek pavalkiotas, psichoanalitinis paaiškinimas paskutinėje pastraipoje – autorė vos ne froidiškai bando analizuoti „vaikų“ elgesį, tačiau, žinoma, tokio elgesio nedramatizuoja). G. Kazlauskaitę, apibendrinant jos mintis, teksto konstrukciją, galime pavadinti ir savotiška žiniasklaidos davatka.

„Solidarumas, nesvarbu – politinis, religinis, socialinis ar feministinis, yra geras ir žmogui būdingas dalykas, bet kartais būna toks juokingas, toks atsiduodantis baudžiava ir senmergišku/senbernišku davatkizmu, kad baisu. G. Kazlauskaitės tekstas – senbambeklizmo ir nykaus pamokslavimo kvintesencija“, – kikena kolega Tomas Čyvas.

Nesivelsiu į diskusiją apie gilų ar seklų tikėjimą. Ne tai esmė. Šiuo atveju – net ne klausimų formuluotėje, intonacijoje. G. Kazlauskaitei pasiūlyčiau pasižiūrėti kad ir paskutinius žurnalistų pokalbius su N. Sarkozy dėl vykstančio korupcijos skandalo, pasidomėti, kaip B.Clintonas buvo klausinėjamas apie oralinį seksą su M. Levinski. To turėtų užtekti.

Galbūt klausimą Jos Ekscelencijai derėjo formuluoti taip: „Koks JE, buvusios komunistės, santykis su Katalikų Bažnyčios ideologija ir praktika?“ „Giliai asmeniškas“ klausimas apie tikėjimą, užduotas viešam asmeniui (eiliniam parapijiečiui), viešai dėstančiam nuomonę apie Bažnyčią, regis, neturėtų nieko stebinti. Tai liudija ir prezidentės noras į jį atsakyti.

„Savaip interpretuotas šalies vadovės atsakymas ir populistinė A. M. Brazausko laidotuvių istorijos interpretacija. Vulgaru, ką ir bepasakysi“, – šlykštisi G. Kazlauskaitė

Taigi vieną „sultingiausių“ tądien vykusios prezidentės spaudos konferencijos atsakymą apie „gilų tikėjimą“ citavo beveik visos didžiosios žiniasklaidos priemonės. Priminsiu, kad žinutes ir straipsnius apie tai parašė, sekant G. Kazlauskaitės mintimi, ir brandaus amžiaus vyrai, ir pusamžės moterys, ir, aišku, vaikiško ir ne veido žurnalistai, „nesubrendusios asmenybės“.

Bernardinai nepasigailėjo nė vieno – žiebė botagėliu visiems, vaizdžiai šnekant, godžiai ir neva nekokybiškai (suprask, vaikiškai) apdorojusiems spaudos konferencijos maitą.

Žr.: Vytautas Bruveris („Lietuvos rytas“), Roberta Tracevičiūtė („Lietuvos žinios“), Stasys Gudavičius („Vilniaus diena“), Eglė Samoškaitė (DELFI), Virginija Vervečkaitė (ELTA), BNS ir daugelis kitų „nesubrendėlių“.

Jei gerai pamenu, Bernardinai jokių klausimų prezidentei apskritai neturėjo (tiesa, taip būna dažnai – tikėtina, kad į rūpimą klausimą atsakymą išgavo kolega). G. Kazlauskaitė šiuo atveju pasirinko medaus laižymą per stiklą – patogiai stebėti prezidentę ir žurnalistus TV ekrane.

Štampai ir trafaretai

„Kodėl vaikai siunčiami apklausti prezidentės“, – pusdienį stebisi Bernardinai, neturintys D. Grybauskaitei jokių klausimų. Atsakymą lyg ir pati sau prieštaraudama pateikia pati komentatorė: „Dėl to, kad jie landžiausi, naiviausi, artistiškiausi. Ir neįdomią informaciją gebės paversti ,,įdomia“.

Įdomu būtų išgirsti G. Kazlauskaitės nuomonę, kurie klausimai buvo geriausi, prasčiausi, novatoriškiausi, svarbūs arba tokie, kurių dar niekas nėra prezidentei uždavęs? Galbūt buvo ir tokių, kurie sukrėtė, nuramino, išsklaidė visuomenės abejones ir nerimą? Į kurį klausimą prezidentė atsakė netikėčiausiai? (Pavyzdžiui, man įstrigo tai, kad D. Grybauskaitė pareiškė, jog diplomatiniai vizitai – archajiškas dalykas, praeitis. Jie nebūtini, suprask – bevaisiai. Išgirdę tokį atsakymą diplomatai kikeno – juk dar 1974-aiais (!) Teherane Z. Bžežinskis iškėlė idėją apskritai atsisakyti diplomatų. Kam tie rankų spaudinėjimai, juk yra internetas! Vėliau jis prisipažino pajuokavęs, tad nereikia šiuo atveju „nurašyti“ ir mūsų prezidentės.)

Ar gerais laikytini tie klausimai, kurie prasidėjo: „Ekscelencija, kaip vertinate [tokios ir tokios įstaigos vadovą, vyriausybės sprendimą ir pan.]?

Tiesiog spėju: jei vien Bernardinų kazlauskaitės apklausinėtų prezidentę, tokių uždarų klausimų, kurie jau buvo pateikti D. Grybauskaitei (Ar esate homoseksuali; ar bendradarbiavote su KGB, kada pasitraukėte iš LKP; ar ir „tada“ dirbote Lietuvai) ir t.t., neišgirstume.

„Mažaraštiška, nepagarbu, infantilu!“, – sušuktų G. Kazlauskaitė. Juk kur kas įdomiau, ties kuriuo žodžiu kolegos dėjo emocinį kirtį, klausdami D. Grybauskaitės, pavyzdžiui, apie homoseksualumą. Galbūt Bernardinų skaitytojams būtų įdomiau prezidentės paklausti apie hermeneutiką santykiuose krikščioniška save vadinančios partijos premjeru?

Apie turinį ir formą

G. Kazlauskaitė išsitaria: jai buvo smalsu sužinoti ne tik tiesiogiai transliuojamos spaudos konferencijos turinį, bet ir matyti, kaip tai vyks. Negaliu nesutikti: forma dažnu atveju būna kur kas informatyvesnė už turinį. Tik gaila, kad Bernardinų komentatorė žvilgsnį reikiamu momentu nukreipė ne į spaudos konferencijos objektą – Prezidentę.

G. Kazlauskaitė pati to, regis, nenorėdama, atkreipė mano dėmesį į kur kas rimtesnę Lietuvos žiniasklaidos problemą.

„Pažiūrėk televizijos žinias ir po to dar kartą pažiūrėk, tik be garso. Tai lengviausias kelias sužinoti, kas yra kas“, – tokį bičiulio TV režisieriaus patarimą išgirdau prieš ketverius metus ir iki šiol juo pasinaudoju.

G. Kazlauskaitei patinka stebėti kaip ir kas yra daroma. Tad kodėl bent nepabandėte „nutapyti“ pirmadieninės spaudos konferencijos nuotaikos? Ar pastebėjote, į kokius klausimus atsakinėdama prezidentė pradėjo stipriai gestikuliuoti rankomis, o kada šypsojosi? Ar fiksavote prezidentės veido išraišką (tai ir buvo tikrasis atsakymas į klausimą) pirmąsyk paminėjus žodį „Bažnyčia“? Ar ne simboliška buvo spaudos konferencijos baigtis ir t.t. Kada prezidentė skaitė iš lapelio, o kada sukdavosi į kameras?

Būtent visumos vaizdo ir pasigendu lietuviškoje žiniasklaidoje.

Galiausiai – įdomiausia – o kas „valdė situaciją“? Gaila, tačiau ne žurnalistai: pusvalandinė spaudos konferencija virto prezidentės tribūna pasakyti tai, ką ji galvoja apie kitus („Proginį žvilgsnį nukreipė į kitus“, taikliai apibendrino proprezidentinės laikysenos neslepiančios „Lietuvos žinios“) . Kiekvienas turėjome „savas“ temas ir prezidentės atsakymai „negimdė“ naujų klausimų. O interneto ir spaudos puslapiuose teregėjome tik atsakymų turinį, jų interpretacijas.

Justinas Argustas, Balsas.lt

Patalpinta: Naujienos, Žiniasklaida