Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija, nuo gegužės 25-osios registruojanti norinčiųjų stoti prašymus, iki liepos 19-osios dar leidžia juos taisyti, keisti. Dvejoti nebėra kada. Kita vertus, kodėl nepasinaudojus paskutine galimybe ir nesutaupyti brangaus laiko: atsikračius abejonių, visa galva pasinerti į studijas arba atvirkščiai – ryžtingai pakeisti maršrutą ir išvengti ketverius metus ar dešimtmečius truksiančios painiavos?

Tikėtina, kad šimtai stojančiųjų savo prašymuose studijuoti mini ir žurnalistikos studijas, kurias siūlo net trys universitetai (VU Žurnalistikos institutas, KU Komunikacijų katedra, VDU Viešosios komunikacijos katedra). Žurnalistikos studijų pasiūla ir paklausa vis dar byloja apie specialybės populiarumą. Tiesa, smunkantys pasitikėjimo žiniasklaida reitingai ir smarkiai pakitę rodmenys darbo rinkoje dabar liudija jos nenaudai. Bet mūsų šalyje tiek daug permainų ir taip maža pastovumo, kad rinkos prognozės būna miglotos, o įpročiai – inertiški. Todėl veikiausiai stojančiųjų prašymuose tarp 12 galimų pageidavimų šiemet vėl šmėsčios žurnalistika, ir net naujutėlė VDU pirmos pakopos viešosios komunikacijos studijų programa nepristigs interesantų.

Verta abejoti, ar reikia net trijų universitetų pastangų, kad būtų patenkinti tikrieji šalies žiniasklaidos rinkos poreikiai. Bemaž kasmet gegužę-birželį įsižiebia diskusija, ar plačia žurnalistikos studijų pasiūla nebarstomi riboti šalies finansų ir intelekto ištekliai, ar išlaikoma žinių kokybė (pvz., diskusija almanache „Žurnalistika 2008“, 2009 m. VU Žurnalistikos instituto bakalauro A. Taraskevičiaus darbas apie absolventų padėtį darbo rinkoje, publikacija ir komentarai 2009 m. gegužę portale „Garbingesnei žiniasklaidai“, 2010 m. Žurnalisto dieną vykusi ir „Universiteto žurnaliste“ aprašyta vieša diskusija ir t.t.).

Tačiau inercija kol kas stipresnė, ir sena karuselė nesustoja: norinčių stoti daug, o lankyti paskaitas – mažai; studijų programos kinta, o specialistų parengtis darbui išlieka stabili; žiniasklaidoje vardų daugėja, bet įvairovės joje vis trūksta, informacijos vartotojai piktinasi, kad jų interesai neatspindimi, netenkinami ir neginami. Kaip išlipti iš šitų surūdijusių sūpynių?

Akivaizdu, kad jei stojantieji reikliau formuluotų aukštojo mokslo ir būsimus profesinius siekius, jei tuo remdamiesi dalykiškai vertintų savo sutartis su aukštosiomis mokyklomis, daug diskusijų savaime užgestų, o siekių neatitinkančios studijų programos išnyktų. Tad ko stojantieji iš tikrųjų nori? Ar tikrai veržiasi į žurnalistiką, ar tik sapnuoja?

Pernai per stojamuosius teko dalyvauti vertinimo komisijoje ir patirti, ką rašo ir kalba stojantieji į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą. 60-metį pernai paminėjusi seniausia Lietuvos žurnalistų kalvė puoselėja seną gerą tradiciją: per stojamąjį egzaminą, vadinamąjį kūrybinį konkursą, reikia rašiniu ir pokalbiu įtikinamai pagrįsti profesijos pasirinkimą. Šis egzaminas pernai patvirtino, kad sapnuojama masiškai. Iš keliasdešimt pretendentų vos pora aiškiau apibūdino žurnalisto profesiją ir žiniasklaidos verslą. Geresniais atvejais į komisijos klausimus jaunuoliai it kulkomis iš automato atsišaudė iškaltu raktiniu žodžiu „misija“. Bet žodžio „verslas“ baidėsi ir šios sąvokos paaiškinti negalėjo. Klausimą – „kaip manote, iš kur darbdavys ims pinigų tamstos atlyginimui?“ – uždavęs komisijos narys neabejotinai buvo priskirtas prie „kirvių“.

Jei nepriklausomoje Lietuvoje užaugę žmonės su brandos atestatu kišenėje varžosi kalbėti apie žiniasklaidos verslą (nes išmoko iš aplinkos ir įsikalė į galvą, kad jis yra įkūnytas blogis), tai kaip galima tikėtis, kad pradėję dirbti žurnalistais jie stengsis tapti naudingais darbuotojais? Jei žurnalistikos misiją suvokia kaip pinigais nesuterštą šventųjų pašaukimą (nes iš viešos erdvės sugėrė, kad kilnesni visuomenės poreikiai, tokie kaip švietimas ir kultūra, šalyje yra atskirti ne tik nuo iždo, bet ir nuo pačios valstybės), tai kaip tikroviškoje darbo rinkoje sieks tapti laisvais ir nepriklausomais kūrėjais? Ir kaip tuomet šalyje gali kurtis žmonėms, visuomenei naudinga žiniasklaida, jei nauda iš esmės tapatinama ne su gerove, bet su įžūliu grobstymu ir purvinu melu?

Taip, mūsų šalyje žiniasklaidos parsidavėliškumas, deja, neatsilieka nuo bendro korupcijos lygio. Tačiau be verslumo (verslui alergiški žmonės galėtų sakyti „be ūkiškumo“) žiniasklaida yra pasmerkta lygiai taip, kaip ir be padorumo. Juk verslumas būtinas ne vien vaikantis riebesnio pelno, bet ir mėginant sudurti galą su galu. Jei nuo pirmos iki paskutinės savo dienos universitete jaunuoliai gėdysis kalbėti apie pareigomis, teisėmis IR pinigais susaistytus sandorius bei santykius rinkoje, tai ir po dešimties metų turėsime tai, į ką dabar baisėdamiesi žiūrime: verslumu giriasi peršantys nuodus ar šlamštą, o intelektualais besivadinantieji nematomi, negirdimi, užtat orūs tūno užribyje. Niekaip neišsikapstysime, jei neišmoksime kurti ir palaikyti idėjų, kurios ne šiaip egzistuotų, bet būtų įgyvendinamos ir realiai įprasminamos, t.y. taptų naudingomis.

Bet iš idėjų padebesių nusileiskime į auditoriją, kurioje vyksta stojamasis egzaminas. „Kodėl jūs čia?“ – klausia komisijos narys žurnalistu neva norinčio tapti jaunuolio. Šis atsako maždaug taip: „Nes nemoku skaičiuoti.“ Išmanesni pretendentai tokį patį atsakymą surezga subtiliau: „Nemėgstu matematikos (chemijos, fizikos), užtat rašyti patinka“.

Ar po viso šito dar gali būti paslaptis, kad į žurnalistiką kasmet siūbteli didžiulis srautas tiksliųjų mokslų didžiai nuvargintų, bet jų taip ir nepaliestų protų, kurie artėjant egzaminams blaškosi įvairiuose interneto forumuose: „Kur stoti, kad nebūtų matkės egzų ir kad jos mokytis nereikėtų?“

Tai juk katastrofa! Ne tik dėl to, kad nemokėdamas skaičiuoti nesutversi kietesnio rašinio apie ekonomiką, energetiką, socialinę ar sveikatos apsaugą, švietimą ir kultūrą. Kad ir kaip gerai skaičiuotų žurnalistas, visada atsiras siauros specializacijos žinovas, kuris skaičiuos už jį šimtąkart geriau, tad žurnalisto pareiga bus rasti tokį ekspertą ir pasiremti juo kaip šaltiniu. Svarbiau yra tai, kad bet kokios temos imdamasis žurnalistas visada bus darbuotojas, autorius, kurio užduotis – sukurti konkurencingą, paklausią ir kiek įmanoma finansiškai pagrįstą, trumpiau tariant, visapusiškai naudingą vertybę (darsyk sutarkime: „nauda“ nereiškia „pinigai“, bet jie paprastai būna nors mažumėlę susiję).

Žurnalistas, manantis, kad jam turi mokėti algą už saviraišką (nes „rašyti patinka“), šiandieninį darbdavį tiesiog provokuoja kyštelti atleidimo lapelį. Žurnalistas, aimanuojantis, kad darbdavys nepageidauja amžinai šimtu procentų remti jo neva išskirtinės kūrybos, iš tiesų nevertas tos paramos. Kita vertus, kažin kiek laiko dar gyvuos abuojas darbdavys, nematantis reikalo išnaudoti darbuotojų kvalifikacijos ir skaičiuojantis tik personalo galvas, o ne gabumus. Taip žūva originalios idėjos, veiklumas ir progresyvi kaita. Taip įstringame inercijos, nuobodybės, sąstingio ir amžino nepasitenkinimo rate.

Be abejo, gebėjimas rašyti yra privalumas. Bet paprastai solidūs redaktoriai žurnalistų tekstams kelia tik du prieštaringus reikalavimus, kuriuos išpildyti ir yra tikroji žurnalistikos meistrystė: „Gauk informaciją pirmas, bet pirma ją patikrink“. Nesolidūs redaktoriai tekstams nekelia jokių reikalavimų, bet su jais daro stebuklus: parašai straipsnį, o laikraštyje jis neatsiranda; arba straipsnio visai nerašai, o laikraštyje jis atsiranda. Cenzūra būna įvairi: individuali, komercinė, politinė. Jei stojančiam į žurnalistiką tinka šokti pagal dūdelę, tai jis, vargšas, sapnuoja. O jei netinka…

Jei netinka, bus sunku. Lietuvos valstybėje nėra aiškios informacijos strategijos, o redakcijose nėra rašytų vidaus taisyklių. Darbdavio, o ypač – mokaus darbdavio, tikruosius ketinimus paprastai tenka skaityti ne sutartyse, bet užuominose ar nutylėjimuose. Svarbiausios yra nerašytos taisyklės, ir jos de facto yra viršesnės už įstatymus ir profesinius nuostatus, su kuriais susipažindina universitetai.

Štai dėl ko „tie, kuriems netinka“ mūsų žiniasklaidoje ištisus dešimtmečius užsiima tuo, ką galima pavadinti dviračio išradinėjimu. Jei pasiseka, daug sykių patrankę kakta į sieną jie išranda dviratį ir paleidžia jį važiuoti: atlieka nepriklausomą tyrimą ir sukuria reikšmingą publikaciją, įdomesnį projektą, leidinį ar laidą. Bet tai – tik vienas dviratis užkimštoje autostradoje. Ar stojantysis į žurnalistiką tikrai nori tai daryti? Jei ne – saldžių sapnų. Jei taip – ištvermės.

Tiesa, teisybės labui apibendrinant reikia pasakyti, kad stojantieji į žurnalistiką per egzaminą sublizgėjo ir pagrįstomis įžvalgomis. Antai Lietuvoje net filosofai aušina burnas dėl netenkinančio žiniasklaidos lygio. Lavinantys fantaziją kurpia sąmokslo teorijas. Analitikai triūsia, mėgindami atkapstyti neviešinamų, bet nuspėjamų interesų šaknis ir pinkles. Šitiek vargo dėl proto… O eiliniai abiturientai, pasirodo, puikiausiai žino paprastą atsakymą į visus tuos išminčius varginančius klausimus apie lietuvišką žiniasklaidą.

„Kodėl atėjote čia?“ – beveik kiekvieno stojančiojo į žurnalistiką teiravosi egzamino komisijos nariai. Ir dažnas klausiamas atsakydavo: „Traukia įdomi, nenuobodi veikla.“ Štai jums ir alfa, ir omega: šalyje ilgimasi geros žiniasklaidos, nes dabar esanti nėra nei misija, nei verslas, o tiesiog įdomi, nenuobodi veikla. Ideali dirva sodriai tautosakos apdainuotiems žvaigždūnams, filadelfijams ir kažkodėl mažiau tautos dėmesio sulaukiantiems neišmaniems jų darbdaviams. Jei žengiantiems į žiniasklaidos dirvonus nuo pat pirmų dienų pakaks perlipti tokią gėdingai žemai, iki kelių nuleistą kartelę, padoraus verslo ir gražios kūrybos ilgėsimės amžinai, iki beprotybės.

Tad kas iš tikrųjų nori stoti į žurnalistiką? Bėgantys nuo matkės, naivūs rašytojai ar verslūs ir kūrybingi veiklos žmonės? Sapnuojantiems – labanakt. Budriems – visokeriopos sėkmės.

Bernardinai.lt publikacija

Susiję