Giedrė Kazlauskaitė. Žurnalistais dirba vaikai
Kaip velnias kryžiaus vengiu žodžio ,,infantilus“ – manding, juo ir taip pernelyg dažnai piktnaudžiaujama, jį nuvalkiojo geresnių argumentų nežinantys ,,kontroliniai smūgiai“ ir su natūraliu brendimu nesusitaikantys individai, grobuoniškai besidairantys gulinčių silpnesniųjų, kuriuos primušus, bus galima grynai darvinistine prasme evoliucionuoti. Vartoju jį nebent tais atvejais, kai susiduriu su bendraamžiu, dėl visų savo gyvenimo nesėkmių tebekaltinančiu tėvus ar mokytojus. Arba savo asmeninius kompleksus redukuojančiu į kažkokią mistinę Lietuvą, kuri kalčiausia dėl jo negabumo. Neiškenčiu, neištveriu jo nepavartojus – per LTV žiūrėjau tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją, kurioje šalies vadovė pateikė metinę ataskaitą. Turiu porą bičiulių reporterių, buvo įdomu, kaip jie formuluos klausimus. Dvigubas malonumas, mat pamatai ir žurnalistus – ne vien kokius klausimus jie užduoda, bet ir kaip atrodo (dominuojanti amžiaus grupė, lytis, antropologija). Kai kas pritrenkė neprilygstamu infantilizmu.
,,Ar esate giliai tikinti?“ – klausimą formuluoja vaikiškų bruožų jaunuolis. Neapsigaukime, emocinis kirtis ant žodžio ,,giliai“. Kas matė tiesioginę spaudos konferenciją, galėjo savo akimis įsitikinti, kaip buvo pateikiami klausimai ir kaip į juos buvo atsakyta. Tačiau tie, kurie tokios galimybės neturėjo ir, tarkime, didžiąją dalį informacijos sužino iš laikraščių – juk nenutuoks, kad susiduria su vadovėliniu atveju. Pirmakursiams žurnalistams derėtų parodyti tiesioginę transliaciją, o po jos – kas iš to buvo kolegų sukurta. ,,Delfyje“ paskelbtos žinutės antraštė – ,,D. Grybauskaitė neatskleidžia, ar yra tikinti“. Toliau, žinoma, seka savaip interpretuotas šalies vadovės atsakymas ir populistinė A. M. Brazausko laidotuvių istorijos interpretacija. Vulgaru, ką ir bepasakysi. Net nesupranti, ar tyčia vaikai taip parašė (gerai suvokdami, ko iš jų nori darbdaviai). Gal jie tiesiog elementariai negudrūs, gal tai hermeneutikos problema.
Galvoju, ar orus žmogus galėtų ištarti: ,,Aš esu giliai tikintis“. Juk tikėjimas yra brangi dovana, niekaip nesietina su, kad ir dvasiniu, įdirbiu, pastangomis, savęs vertinimu. Esu mačius žmonių, kurie visą gyvenimą trokšte troško Dievo ir į jį beatodairiškai veržėsi, o niekaip negirdžiu tokio sakinio jų lūpose. Kita vertus, bet kuris bent šiek tiek sąmoningas tikintysis, prieš pasirašydamas po tokia deklaracija, dar pagalvotų ir apie savikritiką bei autoironiją. Iššokti su tokiu uždaru klausimu – panašiai nemandagu ir mažaraštiška, kaip ir klausti – ,,Ar jūs didžiuojatės savimi?“ Ir po atsakymo paskelbti išvadas apie didybės maniją arba nevisavertiškumo kompleksą.
Tai, kad žurnalistais Lietuvoje dirba vaikai (t. y. jauni žmonės, neretai dar nesusiformavusiomis asmenybėmis) – nieko nuostabaus. Visai kaip Vaižganto ar Vienuolio aprašytame etnografiniame kaime, kur svarbiausias naujienas surankiodavo po kaimynų trobas šmirinėjantys piemenys. Jie ir pateiks visuomenei štai tokias originalias versijas – įsivaizduoju, kaip laikraščiai, kuriuose su tikrove prasilenkiama ar tik ne 50%, atsiliepia juos skaitančiųjų sveikatai. O kodėl vaikai siunčiami apklausti Prezidentės? Todėl, kad jie landžiausi, naiviausi, artistiškiausi. Ir neįdomią informaciją gebės paversti ,,įdomia“.
Visi paaugliai tam tikroje stadijoje psichologiškai ,,susidoroja“ su tėvais, juos ,,nugali“. Tai svarbu, norint evoliucionuoti, suvokti ir įtvirtinti savo autonomiją. Kai troleibusuose matau agresyviai, įžūliai besielgiančius paauglius (paprastai grupelėmis) – pernelyg nedramatizuoju, nes žinau, jog tuo metu jie ,,tvarkosi“ su tėvų represyvumu, tik netiesiogiai. Tėvus jiems simbolizuoja vyresni žmonės, kuriuos privalu pažeminti. Panaši ir kiek kito lygmens padėtis – Bažnyčia šiuo atveju virto jų pamėgta žaidimų aikštele ar troleibusu, kurioje nuoroda į Dievą Tėvą adekvati simbolinei tėvažudystei.
