A. Konickis: „Mes galėtume mąstyti ir vienas kitam papasakoti apie savo mintis“
Dar tarpukario Lietuvoje Juozas Keliuotis turėjo svajonę į mūsų šalį „transliuoti“ vakarietiškąją kultūrą. Todėl 1931 m. buvo įsteigtas savaitinis neokrikščioniškosios ideologijos žurnalas „Naujoji Romuva“. Žurnalas, kuris ilgus dešimtmečius formavo viešąją opiniją ir stengėsi palaikyti tautiškumo kultūrą. Tuomet po „geležine uždanga“ leidžiama „Naujoji Romuva“, šiuo metu atsiduria po dar didesne uždanga. Kartu su ja ten pat pasmerkta būti beveik visa kultūrinė Lietuvos spauda. Tiesa, šįkart uždanga visai ne geležinė, galbūt tai labiau apatijos ir nesuvokimo skraistė.
Prieš mėnesį „Naujoji Romuva“ atšventė penkiolikos metų gimtadienį nepriklausomoje Lietuvoje. Į renginį rinkosi leidinio bičiuliai. Taip „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius Andrius Konickis vadina žmonių ratą, kurie rengia publikacijas žurnalui. Prieš kelias dienas su juo susitikome pasikalbėti apie Juozo Keliuočio svajones ir dabartinę „Naująją Romuvą“. Vėliau prie pokalbio prisijungė rašytojas Vytautas Girdzijauskas bei kultūros gyvenimo žurnalo jaunimui „Pašvaistė“ redaktorė Audronė Daugnorienė.
Kokios Jūsų svajonės ir vizijos dabartinei „Naujajai Romuvai“?
Kurti kūrybinę bendruomenę. Ji galbūt kur nors yra. Bet vis tiek reikią ją formuoti. Ją galėtų sudaryti rašytojai, poetai, muzikantai, istorikai, mokslininkai, filosofai. Bendraukime kartu, kurkime kartu, rašykime apie mūsų problemas protingai. Mes galėtume mąstyti ir vienas kitam papasakoti apie savo mintis.
Kas šiuo metu sudaro Jūsų kūrybinę bendruomenę?
Kūrybinė bendruomenė „nuolat gaminama“. Yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie atsimena Juozo Keliuočio „Romuvą“, bent jau skaitė ją pogrindyje sovietinės okupacijos metais. Šie žmonės ir skaito, ir rašo. Jie savo srities profesionalai: menotyrininkai, teatrologai, filosofai arba šiaip rašytojai, prozininkai, poetai. Žinoma, atsiranda ir jaunų žmonių, kuriems tai atrodo gražu ir prasminga.
Kas autentiško išliko „Naujojoje Romuvoje“ nuo Juozo Keliuočio laikų?
Andrius Konickis: Autentiškas liko viršelis, pavadinimo formatas. Idėjiškai – nepartiškumas, atvirumas.
Vytautas Girdzijauskas: Tolerancija liko visų ir visiems. Plačiąja prasme išliko kūryba. Juozas Keliuotis nepaprastai norėjo dinamikos, Lietuvą pakelti į europietišką lygį, kad mūsų šalis nebūtų koks nors užkampis.
Kokia situacija, liečianti vakarietiškosios kultūros patekimą į Lietuvą, buvo tuomet ir dabar?
A. K. Anksčiau tik „Naujoji Romuva“ arba panašūs leidiniai ir tegalėjo transliuoti vakarietiškąją kultūrą. Tos kultūros čia nebuvo, o Lietuvą reikėjo supažindinti, kad ir su Van Gogu.
V. G. Juozas Keliuotis nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš Lietuvos Respubliką, bet jį nuolat gniaužė, kad valdžia buvo tautiška, bet nebuvo tolerantiška naujoms idėjoms. Ir dabar yra mėginama transliuoti vakarietišką kultūrą, tačiau ji transliuojama kur kas žemesniame lygyje. Šiuo metu knygynai užversti knygomis, bet pabandykite rasti tikrą literatūrą, gerą filosofinę knygą, aukščiausios klasės romaną. Ta tikroji vakarietiškoji kultūra lieka uždaram rate.
Kokią kultūrinės spaudos ateitį įsivaizduojate Lietuvoje?
A. K. Tikimės, kad bus gera ateitis, nes mes ją gaminam dabar.
V. G. Ateitis priklauso nuo valdžios bei nuo finansinės ir ekonominės padėties. Pavyzdžiui, viena iš geriausių Lietuvos leidyklų jau praktiškai bankrutuoja.
Kas sudaro „Naujosios Romuvos“ skaitytojų auditoriją?
Audronė Daugnorienė: Įvairiausi žmonės. Dauguma vis dėl to yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie žinojo senąją „Naująją Romuvą“ Mes neturime kaip platinti, nes už platinimą „Lietuvos spaudai“ reikia nemažai mokėti.
A. K. Daugybė žmonių nežino nieko apie šį žurnalą. Nėra kaip jiems pasakyti. Jeigu jiems atneši ir padedi ant stalo ir studentas, ir mokytojas pasakys, kad tai puikūs straipsniai.
Kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“ yra leidžiamas kas ketvirtį metų. Per metus, paprastai, yra parengiami keturi žurnalo numeriai. Pernai „Naujoji Romuva“ pradėjo leisti ir savo „mažąją sesutę“ kultūros gyvenimo žurnalą jaunimui „Pašvaistė“. Į klausimą, ar reikalinga lietuviams kultūrinė spauda, galėtume atsakyti klausimu – ar reikalingas yra išsilavinimas, mąstymas? Deja, kultūrinė spauda turbūt niekados nebus pelninga, nebent tai yra popkultūra. O Lietuvoje belieka tikėtis, kad užtektų lėšų apskritai tokiai spaudai išsilaikyti.
