Keturių valandų avantiūra
Tai vyko visada – kol vienas kaldavo kalaviją, kitas juo liedavo kraują, kol vienas geria kavą jaukioje kavinėje, kitas tapo būsimą šedevrą. Tai paralelės, nes veiksmas niekada nesustoja, kitur gyvenimas pulsuoja net tuomet, kai Tu miegi.
Diena: eilinis penktadienis Vilniuje, tiksliau 2010 metų, balandžio 16 diena.
Dalyviai: vienuolika žurnalistikos debiutantų.
Veiksmas: avantiūra.
Vieta: Vilniaus centras.
Tikslas: atkurti miesto pulsą, pastebėti tai, kas dedasi aplinkui.
Priemonės: kalba, fotoaparatai, diktofonai, užrašų knygelės, tušinukai, entuziazmas, skėčiai.
Oro sąlygos: apsiniaukę, vėjuota, lynoja. Islandijoje išsiveržė ugnikalnis, kuris sukėlė dulkių debesį, todėl sutrikęs oro uostų darbas, o žmonėms pranešama, kad lietus gali būti kenksmingas.
Laikas: keturios valandos. Pradžia, kai laikrodžio rodyklė spurda ties ketvirta valanda dienos. Pabaiga, kai iš Katedros aikštės atsklis aštuoni dūžiai, reiškiantys, kad laikas sustoti.
Susitinkame prie Šv. Onos bažnyčios. Vieni madingai pavėluoja, kiti nervingai žvilgčioja į laikrodžius, treti, bijodami prarasti bent minutę, jau keliauja atrasti po savo dėlionės detalę, kuri padėtų visiems sukurti tikresnį penktadienio pavakarės paveikslą.
Kol Dovilė ir Viktorija Katedros aikštėje bando prakalbinti ekstremalaus sporto mėgėjus, Simonas sėdi ant suolelio prie Lukiškių, geria kavą ir skaičiuoja automobilius. Tuo tarpu Asta ir Gražina klaidžioja kažkur po rekonstruoti pradėtą Sereikiškių parką ir stebėdamos pjaunamus medžius, ieško ką užkalbinti. Agnė kulniuoja po senamiestį, stebi potvynio nusiaubtus Neries krantus, užklysta į mažesnius skverus ir gatveles. O tą akimirką jos bendravardė prisipažįsta plaukiojanti tarp literatūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ atstovų, vyno ir psichodelinės mados. Kažkur trumpam iš susisiekimo zonos dingsta Edgarai, bet vėliau paaiškėja, kad vienas jų kantriai ieško įėjimo į galeriją, o kitas jau gurkšnoja juodą kavą Šiuolaikinio Meno Centro kavinėje, bandydamas surūšiuoti tame pačiame ŠMC gautą informaciją apie parodą.
Kol Valius kantriai bando prisiskambinti Viktorijai ir pranešti apie keistuolį dėdulę, kuris kalba apie stebuklingus medžius, Viktorija ir Dovilė neskubėdamos eina į „Transilvanijos“ barą, ieškodamos atsitiktinio pašnekovo. Pakeliui jos sutinka Odetą, kuri kaip tik baigė interviu su gatvės prekeiviais. Pralekia kelios valandos, o Valius sėdi traukinių stotyje, kurią tuo metu apibūdina kaip teršiančių balandžių, miegančių benamių ir besikeikiančių senučių su dideliais krepšiais buveine.
Kai iš Katedros aikštės bokšto atsklinda aštuntas dūžis, daugelis avantiūristų jau turi po savo dėlionės dalį ir tuomet prasideda antras darbo etapas – naktinis publikacijų rengimas.
