Kada pradėjai šokti?

Būdama dvylikos, prisijungiau prie šokių kolektyvo „Legenda“. Pamenu, mama rado skelbimą, kad muzikos ir teatro akademijoje vyksta užsiėmimai ir kad ieškomos mano amžiaus mergaitės. „Legendoje“ šoku iki šiol.

Kaip nusprendei tapti profesionalia šokėja?

Man visada patiko šokti. Stoti į Vilniaus kolegiją ragino „Legendos“ šokių vadovė Auksė. Manau, ji matė talentą (juokiasi). Retas abiturientas tvirtai žino, ką jis nori veikti gyvenime. Aš taip pat dvejojau, žinojau, kad noriu daryti kažką, kas susiję su menais. Šokių vadovė padėjo man apsispręsti.

Papasakok, kaip atsirado šokių kolektyvas „Legendėlė“, kuriam vadovauji.

Vadovė Auksė pasiūlė sukurti kolektyvą, kuriame šoktų jaunos, 8–14 metų mergaitės, kurios tobulėtų ir vėliau taptų „Legendos“ šokėjomis. Ši mintis man pasirodė labai priimtina, nes mokydama šokti, tobulėju kartu su savo mokinėmis: jos mokosi šokio žingsnelių, aš – kaip metodiškai geriau juos paaiškinti ir skatinti mergaičių motyvaciją. Pastebėjau, kad per dvejus metus padariau didelę pažangą – išmokau šokį paversti žaidimu, dėl to mergaitės geriau įsisavina judesius ir techniką.

Ar mergaitės tavęs klauso?

Klauso. Būna situacijų, kada rodo ožius, tačiau konfliktai taikiai išsprendžiami, visada randame bendrą kalbą. Abiejų mano vadovaujamų kolektyvų šokėjos man yra labai brangios. Pasiilgstu jų per vasarą, nes tada nevyksta užsiėmimai. Tačiau kiekvieną kartą grįžtu su naujomis idėjomis ir užsidegimu.

Ką žadi veikti ateityje?

Šoksiu daug ir labai gerai (šypsosi). Manau, nesvarbu, kokiame kolektyve šoki, svarbiausia yra tai, kaip šoki, ir motyvacija, skatinanti tą daryti. Galiu šokti ir gatvėje. Reikia kažkaip realizuoti save. Na, o baigusi kolegiją, ketinu stoti į teatro edukologijos specialybę Vilniaus pedagoginiame universitete, nes noriu gilinti žinias ir turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kuris neįmanomas mokantis kolegijoje. Tolimesnių planų kol kas dar nežinau.

Esi ne iš tų, kurie turi daug laisvo laiko. Papasakok apie savo laisvalaikį.

Mokausi, dirbu kitame darbe. Čia mano laisvas laikas. Vakarais su draugėmis važiuoju gerti kavos.

Turbūt dažnai sulauki puikių atsiliepimų apie save, tiesa?

Nuolat girdžiu, kad manęs pilna visur (vėl juokiasi). Esu labai aktyvi.

Kokius šokius šoki?

Baletą, moderną, klasikinius, estradinius, kabaretinius, lotynų, hip hopą… Kažkada buvau nuėjusi į breiko treniruotę. Labiausiai mėgstu lotynų, džiazo bei šou šokių stilius.

Kaip sekasi kurti šokius pačiai?

Kurti pirmąjį šokį buvo labai sunku. „O, Dieve, ką aš čia dabar darau?“ – nuolat galvodavau. Bet, kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra, o aš tobulėju kiekvieną dieną, todėl kurti šokius darosi vis paprasčiau, idėjos gimsta greitai.

Ką palinkėtum studentams, norintiems šokti, bet nedrįstantiems? Gal tokiame amžiuje jau per vėlu pradėti šokti?

Eikit, šokit, bandykit! Pradėti šokti niekada nevėlu, o fiziniai duomenys neturi reikšmės. Žinoma, jei pradėjai šokti dvidešimties, tai profesionaliu šokėju tapti bus žymiai sunkiau, bet šokis kaip laisvalaikio užsiėmimas niekada nepakenks: jis mažina emocinę įtampą, padeda atsipalaiduoti, palaiko kūno balansą.

Ar šokių projektai, kuriuos rodo per televiziją, traukia tavo dėmesį?

Jų yra per mažai. Nors mano specializacija nėra pramoginis šokis, mėgstu pasižiūrėti visokius šokių projektus. Bėda ta, kad retai randu tam laiko, nes arba dirbu, arba koncertuoju. Manau, kad šokių projektai, rodomi per televiziją, yra gera idėja. Užteks lietuviams dainuoti. Nors ir daininga tauta esame, bet, manau, kad šokančiųjų yra daugiau. Tą įrodė pirmosios atrankos į „Tu gali šokti“, kai susirinko apie 1.5 tūkstančio kandidatų.

Papasakok apie šokio studijas Vilniaus kolegijoje. Ar yra dalykų, kurie tau atrodo nereikalingi?

Visada maniau, kad kolegijoje bus daugiau praktikos, o ne teorijos, tačiau klydau. Sutinku, kad metodika yra reikalinga, bet praktinių užsiėmimų turėtų būti daugiau. Džiugu, kad taip pat galvoja ir mūsų katedros vedėja, kuri labai stengiasi, kad pats šokis turėtų daug kreditų. Geras mokytojas turi ne tik paaiškinti, bet ir pademonstruoti šokio judesį. Neseniai dalyvavau seminare, kuris buvo skirtas tam, kad suprastume, kaip reikia mokyti šokti vaikus. Buvo gana kraupu stebėti, kaip kai kurios šokių mokytojos, atėjusios į šį praktinį seminarą, išsitraukė užrašų knygutes ir tušinukus. Juk atėję į tokį seminarą, turim patys bandyti atlikti tam tikras užduotis, nes kitu atveju, negalėsime mokyti šokti. Čia ne matematinės lygtys…

Susiję