Sostinėje praūžusioje „Knygų mugėje“ galėjome susipažinti su daugeliu literatūros debiutantų darbais.

Vienas iš jų – praeitų metų gruodžio pradžioje išleistas istorinis pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą „Trečiojo Reicho triumfas“, jau pirmais gyvavimo mėnesiais sulaukęs stulbinančios sėkmės.  Knygos autorius – istorijos mokslus baigęs, tačiau visiems krepšinio gerbėjams, kaip šio sporto komentatorius pažįstamas, Robertas Petrauskas. Su juo kalbamės apie knygą, istoriją, žurnalistiką ir krepšinį.

Kaip jaučiatės pristatęs savo knygą didžiausioje Lietuvos knygų parodoje?

Pirmą kartą, iš tikrųjų, toks jausmas, nežinau su kuo jį palyginti. Aš ir anksčiau buvau nuolatinis „Knygų mugės“ lankytojas, bet, aišku, ten eidavau ne kaip rašytojas. Šiandien į mano knygos pristatymą susirinko pilna salė žmonių, kurie perka, skaito mano knygą ir turi nuomonę. Aš buvau įpratęs sveikintis su „TV3“ televizijos žiūrovais, su aistruoliais, bežiūrinčiais krepšinio transliacijas, o šiandien yra ta diena, kai aš galiu pasisveikinti su savo skaitytojais. Tai yra labai geras jausmas.

Nors baigėte istorijos studijas, visą gyvenimą dirbote žurnalistinį darbą. Ką Jums reiškia istorija? Ar tai yra tik pomėgis?

Kažkada krepšinio komentavimas man irgi buvo pomėgis – dirbau radijo stotyje “Laluna“ ir krepšinį komentuodavau tik savo malonumui: man tai atrodė labai įdomu, komentatoriaus darbas buvo mano svajonė. Praėjo tikrai nemažai laiko, kol krepšinio komentavimas tapo darbu ir nebegalėjo likti pomėgiu.

Aš sakau, jog pomėgis ir darbas, kad ir labai mylimas, negali būti sutampančios sąvokos.  Jeigu jūs mylite savo darbą, aš sveikinu jus, bet tai vis tiek yra jūsų darbas. Darbas, kuriame jūs turite uždaryti lagaminą ir neparsinešti namo, neparsinešti kažkokių blogų minčių, susijusių su juo. Yra darbas ir yra laisvalaikis, jeigu jūs labai mylite savo darbą, ir jis kartu yra jūsų pomėgis, vadinasi jūs neturite jokio laisvalaikio, jokio gyvenimo – jūs visą laiką dirbate.

Šiuo atveju mano darbas yra komentuoti krepšinį, rengti sporto reportažus „TV3“ televizijoje. Tai yra mano darbai, kuriuos aš labai myliu ir į juos žiūriu atsakingai, o knyga yra mano užklasinė veikla. Bet ką gali žinoti, gal kada nors mano rašytojo pomėgis gali pavirsti darbu.

Knygos pristatymo pavadinimas „Istorija kaip detektyvas“. Galbūt ilgametė žurnalistinė praktika padėjo Jums tokį sudėtingą mokslą, kaip istoriją paversti detektyvu?

Aš manau, kad dalis teisybės šiame teiginyje yra – knyga istorinė, bet aš ją rašiau, bandydamas sugriauti nusistovėjusį mitą, kad jeigu yra mokslinis darbas, akademinis darbas, tai jis turi būti nuobodus, sausas ir parašytas tam tikra kalba. Mano knygos kalba yra publicistinė, nes aš pamėginau istorinį, kartais net akademinį pasakojimą išversti į žmonėms suprantamą ir prieinamą kalbą. Tai tikrai yra žurnalistikos žinios.

Pirmasis mano skaitytojas, knygos redaktorė Regina, pasakė žodį – detektyvas. Gal po ketvirtos, gal po penktos dalies ji sakė: ar tu duosi man kitą dalį, ar ne? Aš jau negaliu sulaukti, skaitau kaip detektyvą ir man norisi sužinoti  kas buvo po to. Anksčiau aš net nebuvau sugalvojęs, kad taip galima rašyti, bet išgirdęs šį komplimentą visuomet stengiausi, kad būtų tas „ kabliukas“. Nepaisant to, kad jūs skaitote knygą apie įvykius, kuriuos iš esmės mažiau arba daugiau žinote. Vis tiek, tą istoriją galima papasakoti intriguojančiai.

Aš ir žurnalistikoje esu savamokslis, neišėjęs tų mokslų – man niekas niekada nepapasakojo apie technologijas: kaip reikia sudominti, kaip reikia „užkabinti“,  kai kurie žmonės tiesiog turi kažkokį įgimtą cinkelį ir gal net nežino tų technologijų, bet įdeda tą „kabliuką“ , sugeba patraukti. Ir visa tai yra žurnalistika, nes jeigu tu rengi reportažą, tu turi jį kažkaip užsukti, kad priverstum žmogų įsiklausyti, išgirsti, ką tu pasakei, kitaip jis niekam nebus įdomus. Lygiai taip pat ir su  knyga.

Viena Latvijos leidykla, „Knygų mugėje“ sužinojusi apie Jūsų knygą, panoro išversti ją į latvių  kalbą. Kaip manote ar ši knyga tiktų  kitos šalies skaitytojams?

Man buvo keista, kai išgirdau apie latvių pasiūlymą, pradėjau karštligiškai galvoti, gal čia reikėjo daugiau pridėti Latvijos užsienio reikalų ministrų ir t.t., bet, iš esmės, tai pažeistų pagrindinį istoriko uždavinį – išlikti objektyviu. Nėra tokios lietuviškos arba latviškos, vokiškos arba rusiškos istorijos.

Istorija turėtų būti nešališka, todėl aš „Knygų mugėje“ ne kartą atsiprašiau ir atsiprašysiu žmonių, kurie prieina prie manęs ir teiraujasi, kodėl taip mažai apie Vilnių parašiau. Jie nori sužinoti apie tarpukario Vilniaus krašto istoriją, kurioje daug brūzgynų ir po kurią vaikščioti tikrai nėra lengva, bet po juos jau yra pavaikščioję mano kolegos ir žmonės, kurie labiau nei aš turi teisę vadintis istorikais. Šioje knygoje Lietuvos yra ne daug tik dėl to, kad Lietuva yra maža šiame Antrojo pasaulinio karo kontekste. Manau, jei Latvijoje būtų išleista ši knyga, joje nebūtų nieko naujo – tik ta pati istorija, kurią mes skaitėme lietuviškai.

Minėjote, kad nelaikote savęs tikru istoriku, kad perskaitęs daugybę istorinių veikalų, parašėte savo Antrojo pasaulinio karo istorijos versiją. Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydamas knygą ir kaip juos rinkotės?

Aš neturiu teisės vadintis tuo istoriku iš didžiosios raidės, dėl to, kad tikrieji istorikai sėdi dulkėse paskendusiuose archyvuose ir knaisiojasi tol, kol galų gale atranda arba neatranda jokios auksinės žuvelės. Aš rėmiausi naujosios kartos Didžiosios Britanijos, amerikiečių istorikų naujausiais darbais. Tai yra tie darbai, kuriuose yra sudėti naujausi šaltiniai, yra įdėti faktai iš išslaptintų dokumentų (įslaptintų dokumentų iki pat šiol yra – mes skaitysime ir skaitysime šį istorijos tarpsnį iš naujo).

Aš mėginau sudėti viską, kas yra geriausia – knygoje yra pacituota labai daug iškilių istorikų ir aš tikrai jiems visiems noriu pasakyti ačiū, dėl to, kad, iš esmės, jie pasodino šituos medžius, jie išaugino šituos obuolius, o aš palaukiau, kol jie prinoks, nuskyniau tik pačius geriausius ir sudėjau į savo knygą, kad skaitytojams būtų lengva skaityti, kad nereikėtų vargti ir skaityti keturių knygų apie tą patį įvykį, kad jie susidarytų savo nuomonę. Aš pabandžiau sudėti viską: Stalino akis, Hitlerio akis, Čerčilio akis – būtent šita kompiliacija ir yra mano knygos siekiamybė.

Be visų istorinių dalykų yra dar vienas svarbus dalykas – galima išleisti nepriekaištingą istorinę knygą apie tankų vikšrus 1920 m., parašyti viską taip, kad nebūtų prie ko prikibti, joje viskas būtų taip tikslu, jog niekas jos neskaitytų, nes tada yra neįdomu, joje nėra pasakojimo. Šioje knygoje aš bandžiau būti pasakotojas, kuris tik žiūri iš šalies ir pasakoja istoriją, tai buvo mano knygos tikslas. Ir, be abejo, aš negalėčiau papasakoti tos istorijos žiūrėdamas į lubas, svajodamas ar sapnuodamas – aš surinkau šaltinius, kuriais tikiu ir kurie yra verti skaitytojo.

Ne kartą esate pabrėžęs, kad prieš rašydamas antrąjį knygos tomą lauksite skaitytojų įvertinimo. Kokį pažymį jaučiatės gavęs iš skaitytojų?

Taip, maždaug prieš du mėnesius aš sakiau, kad tai, kas yra įdėta į šią knygą beveik nieko nereiškia, svarbiausia yra skaitytojų pažymys, kurį jie man parašys. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra ne tik tokių žmonių, kurie myli krepšinį, bet Lietuvoje yra daug istorijos mylėtojų.

Pirmąjį knygos tomą rašiau kaip visiškas laisvamanis, kuris gali sau leisti viską, taip ir jaučiausi parašęs, tai dabar, gavęs įvertinimą,  tai yra 4000 balsų, aš jaučiu skaitytojų įpareigojimą ir tikrai grįšiu prie antro tomo, nors, tiesą pasakius, ir man kažkur papilvėj maudžia kaip Hitleriui, kai  pagalvoju, kas bus, kai „atsidarys“  Rytų frontas, bet jis atsidarys.

Užduosiu tikriausiai patį banaliausią klausimą,  kada pasirodys tas antrasis Jūsų knygos tomas, ar galime jo laukti jau šias metais?

Tai yra sudėtingas klausimas. Šiais metais –  tikrai ne, nes aš jau pirmą kartą susidūriau su tuo, kad knygos kelias gali būti labai tolimas ir ilgas. Tam, kad ji pasiektų mūsų lentynas reikia labai daug laiko ir jis reikalingas ne tik knygos rašymui.

Niekur nereikia skubėti, aš galvoju, kad pats svarbiausias dalykas, kurį mes pamirštam, tai yra įvertinti tą akimirką, kai tau viskas būna gerai. Kai alpinistas įveikia didžiulę viršūnę, jis nespėja net vėliavos ten įsmeigti ir pasidžiaugti su savo draugais, nes pamato, kad toliau yra dar didesnis kalnas. Ir jis pamiršta tai, ką jau padarė. Reikia kažkaip užfiksuoti tą akimirką. Galiu pasakyti tik viena – knyga tikrai bus.

Kalbėjosi Birutė Davidonytė

Susiję