Ar Sąjūdis vis dar gyvas?
Iki mirties ir po jos
Būsime Lietuvos pritraukti.
(Marcelijus Martinaitis.)
Ar ne pernelyg dažnai, kaip tauta, renkamės žvelgti į ateitį, kurti planus ir strategijas rytojui, net neatsigręžę į savo praeitį, į istoriją, kuri yra mūsų šiandieninės Lietuvos pamatai? Esame įkalinti ties ateities perspektyva, galbūt savaime, o galbūt ko nors veikiami, tačiau toks priverstinis izoliacionizmas ties ja skaudžiai atsiliepia tiek mums patiems, tiek mūsų valstybei. Suformuoti nauji standartai ir aksiomos gali pasirodyti esą niekam tikę lyginant su tuo, ką vertinome anksčiau. Prisiminti yra būtina, norint išlaikyti blaivų protą.
Labai liūdna, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, visuotinį judėjimą, kurio siekiai, valia ir, svarbiausia, vertybės yra gyvybiškai svarbūs dalykai mūsų tautai, prisimename tik proginio atsitiktinumo metu. Drįstame tik vieną kartą per metus (jeigu kam toks dar išvis egzistuoja) nugirsti kažką apie tai per televiziją, perskaityti, atrodytų, nereikšmingą užsiminimą apie Sąjūdį laikraštyje. Daugeliui šiandien užtenka tik to. Atsakymas į klausimą ,,Ar Sąjūdis vis dar gyvas?“ šiomis dienomis yra aiškus – ne, nes ant jo pamatų pastatytoje valstybėje, tarp joje gyvenančių žmonių, jam nėra vietos. Sąjūdis, kaip reiškinys ir kaip tikrojo tautiškumo pradas, yra išstumtas už politinių bei istorinių interesų ribos. Dar skaudžiau tai, kad ten pat buvo atsidūrę ir Sąjūdžio iniciatoriai, didieji visuomenininkai, kaip Justinas Marcinkevičius ar Marcelijus Martinaitis, žmonės, kurie praėjus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo išsakė tikrąją šių dienų Lietuvos padėtį, tiksliai įvardino dvasinę krizę ir beveik kiekvieno lietuvio nesugebėjimą ir nenorą matyti save istoriniame Sąjūdžio kontekste.
Taigi, galbūt pagrindinis šio straipsnio klausimas turėtų būti ,,Kada mirė Sąjūdis ir kodėl?“, būtent panašia linkme nukrypo ir mano pokalbis su anuomet jauniausiu Sąjūdžio iniciatoriumi, politologu Alvydu Medalinsku.
Alvydas Medalinskas šia tema kalbėjo šitaip: ,,Sąjūdis gimė 1988 metų birželio 3 dieną. Su mumis tada buvo daug šviesių žmonių ir visi jie buvo užsidegę kažką pakeisti. Tačiau vos Algirdui Brazauskui pranešus, kad ,,Sąjūdis yra gerai“, į Steigiamąjį suvažiavimą tų pačių metų spalio 22-23 dienomis pradėjo plūsti įvairių žmonių, mačiau kitokių akių. Suveikė prisitaikymo instinktas. Man Sąjūdis mirė būtent tada.“
Panašus ambivalentiškumas, akivaizdus kai kurių mūsų politikų veiksmuose ir elgesyje, egzistuoja ir dabar. Šiuo klausimu, tikriausiai, sunku nesutikti su A. Medalinsku. Mūsų dvasinės krizės ir tuometinių tautiškumo vertybių stoka šiandienos visuomenėje gali būti tuo pagrįsta. Tačiau didžiausia problema, trukdanti suvokti Sąjūdžio reikšmę ir deramai jį vertinti, yra kur kas didesnė.
Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusios negerovės, kaip išsikerojusi prichvatizacija (įstatymais įteisinta, neskaidri privatizacija – K. P. L. past.), sudarė įspūdi, kad buvo kovota už nieką, kad įgyvendintas siekis ir to keltas džiugesys yra trumpalaikiai. ,,Šitaip buvo pastatyta siena tarp valdžios ir piliečių, siena, kurios pralaužti negalėjo, nors ir stengėsi, net tokie visuomenininkai kaip Marcelijus Martinaitis. Vienintelė išeitis – laukti tokio paties lūžio, prieiti lygiai tokį kritinį tašką, kuris padėjo susiformuoti ir Sąjūdžiui“, – kalbėjo A. Medalinskas.
Turėtume suvokti, kad istorinės ir politinės negerovės sienos yra nugriaunamos ne vieno žmogaus. Jos, kaip ir visa valstybė, yra mūsų, tautos, reikalas. Valstybės problematika yra mūsų problematika, valdžios klaidos yra taisytinos mūsų, kaip ir pati valdžia, o nuoskaudos bei nusivylimai privalo tapti veiksmais. Tai yra vienintelis kelias į protingą, ne pseudopatriotizmą, ir tik tokia valstybė gali būti vadinama ta, kuri turi stuburą.
Norisi tikėti, kad lūžio taškas vėl artimas, kad aplinkybės, galų gale yra tos, kurios privers pilkąją masę tapti žmonių visuomene, su asmenybėmis, su originaliomis idėjomis ir su tikslingu siekiu, paremtu tikslingomis vertybėmis.
Galbūt Sąjūdžio 25 metų minėjimas yra to lūžio pradžia ir lėtais žingsniais judame prie tapsmo ta valstybe, kurią įsivaizdavome 1988 metais. Ta, prie kurios visada esame pritraukti.
