Nepriklausomos Lietuvos vaikai

Ignas Dirma

Per praėjusius dvidešimt  Nepriklausomybės metų Lietuvos veidas pradėjo kisti – naujos kartos formuoja naujas tiesas, svajones, siekius, išraiškos formas. Tai, kas buvo savaime suprantama santvarkų kaitą stebėjusiems žmonėms, tapo sunkiai suvokiama nepriklausomos Lietuvos vaikams. Kas anksčiau laikyta vertybėmis, šiandien atrodo neatsiejama kasdienybės dalis, o tuometinė baiminga realybė – tik kadrai iš siaubo istorijų. Tad kintanti Kovo 11-osios reikšmė jaunimui taip pat natūralus reiškinys.

Apie tai, koks jų ryšys su Nepriklausomybės atgavimo švente, pasakoja penki skirtingų Vilniaus universitetų dvidešimtmečiai studentai.

„Laisvę žmonės kuria kiekvieną dieną savo darbu“, – Ignas Dirma, Mykolo Romerio universitete studijuojantis teisę.

„Kovo 11-osios neatsimenu, jos nemačiau, tą dieną dar nebuvau gimęs, ir tėvai man niekada nesakė: „Tu turi švęsti Kovo vienuoliktąją arba Vasario šešioliktąją“. Tačiau man ši diena nėra tik laisvadienis, manau, tai turi gilesnę prasmę. Kiekvienam žmogui tai turėtų sietis su laisve, su tuo, kad jis gali rinktis, ką nori daryti: tu gali būti žurnaliste, aš galiu būti teisininku ir jeigu turiu tikslą tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju arba dar kuo nors, galiu tai įgyvendinti. Niekas iš aukščiau nebesprendžia, kad tu būsi kolūkio pirmininkas, tu – melžėja, o tu – traktorininkas. Manau, tais sovietiniais gūdžiais laikais žmonės turėjo daug mažiau laisvių nei mes turime dabar. Situacija šiandien yra geresnė nei prieš dvidešimt metų. Taip, gal mes ir neiname kilometriniais žingsniais, bet viskas eina į gera ir dauguma prie to prisideda – laisvę žmonės kuria kiekvieną dieną savo darbu.

Gaila, bet daugelis Lietuvos žmonių nemoka naudotis savo laisve, tai yra sovietmečio palikimas. Jie mano, kad žmogumi turi pasirūpinti valstybė. Tai neteisinga, nes kiekvienas žmogus turi pats stengtis dėl to, kuo jis nori tapti ir ką nori daryti. Tačiau, tautinė savimonė gali atsiskleisti tik esant krizinei situacijai. Jeigu dar kartą pasikartotų tokia okupacija, manau, ir vėl visi eitų mitinguoti, vėl susirinktų ginti Seimo. Laisvė prasideda ne nuo valstybės, o nuo žmonių ir jų idėjų.

Dirbu vienoje jaunimo organizacijoje, todėl suprantu valstybinių švenčių svarbą, bet nežinau, kaip reikia jas švęsti. Mes rengiame šventes Kovo 11-ąjai paminėti ir bandome pasisemti patirties iš kitų valstybių, organizuoti jas taip, kad būtų įdomu jaunimui. Manau, jog Kovo 11-ąją nebūtinai visi turime susirinkti prie Seimo, ten stovėti ir dainuoti. Tą dieną reikia džiaugtis, kad esame laisvi, o ne tik tuo, kad tai – laisvadienis. Taip, aš džiaugiuosi, tikrai nenorėčiau gyventi taip, kaip gyveno mano tėvai. Žvelgdamas į ateitį, manau, kad mūsų vaikai nebežinos taip gerai šios šventės, kaip ją žinome mes – ji jiems nebeatrodys tokia svarbi, kaip mums. Aš jiems pasakysiu, jog dėl to, kad buvo tokia Kovo 11-oji, atkurta Lietuvos nepriklausomybė – jie šiandien yra laisvi“.

Ona Šivickytė

„Šios šventės ateitis priklauso nuo to, kokia reikšmė jai bus teikiama šeimoje“,– Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentė Ona Šivickytė

„Man, kaip gimusiai devyniasdešimtaisiais metais, ši šventė nėra ypatinga: aš pati neišgyvenau to meto įvykių, negaliu jų palyginti su dabartimi, tiesiog gimiau tais metais ir apie šią šventę žinau tik iš vadovėlių ir pasakojimų. Bet kaip pilietei, tai, žinoma, yra svarbi data – manau, jei prieš dvidešimt metų Kovo 11-osios įvykiai būtų pakrypę kita linkme, tikrai negyventume taip, kaip šiandien. Šios šventės reikšmės samprata atėjo iš mokyklos: vykdavo įvairūs minėjimai, atvykę žmonės pasakodavo savo išgyvenimus ir sukurdavo tautišką nuotaiką – tu supranti tų įvykių svarbą, pasakojimai verčia domėtis ir galvoti apie tai. Dabartinės mano aplinkos žmonės nelabai švenčia šią šventę, manau, ne visi ją tinkamai suvokia. Vyresnioji karta, žinoma, švenčia, pavyzdžiui, mano močiutė visada eina į bažnyčią, stebi, kaip keliamos vėliavos. Galbūt ir aš visai mielai eičiau ir kelčiau mūsų trispalvę, žiūrėčiau, kaip ji plazda, bet gyvenu daugiabutyje ir kitas žmogus iškelia ją prie namo…

Manau, kad šios šventės ateitis priklauso nuo to, kokia reikšmė jai bus teikiama šeimoje. Kuo žmonės jaunesni, ypač vaikai, tuo mažiau suvokia šių įvykių svarbą. Mūsų karta turi tiesioginį ryšį su savo tėvais, kurie patys tai išgyvenę, kuriems tai labai svarbu, tačiau mūsų vaikams atrodys visiškai normalu, kad mes gyvename laisvi ir bus sunku suvokti, kad viskas galėjo būti kitaip. Manau, kad reikėtų ugdyti vaikų sampratą apie šią šventę, kol jie maži, reikia pasakoti viską, nes vėliau jie gali to apskritai nesuvokti. Kai vaikai paūgės, jeigu norės, patys galės švęsti, o kol maži, žinoma, eisime kartu kelti vėliavų“.

Tomas Milkamanavičius

„Kovo 11-oji yra dalis to laikmečio, kurį mūsų karta tik įsivaizduoja, o tas vaizdinys labai nutolęs nuo realybės“, – Tomas Milkamanavičius, Vilniaus dailės akademijos architektūros studentas

Pirmiausia, Kovo 11-oji yra mano močiutės gimtadienis ir tai man yra svarbiausia šventė. Antra, ši diena suteikia galimybę pamiegoti iki vienuoliktos valandos ryto, o trečia, žinoma, tai yra valstybinė šventė. Apie Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo11-ąją ir visą tą laikotarpį yra sukurta daug vadovėlių, esame girdėję įvairių pasakojimų. Visas tas laikmetis buvo virsmas, kurį matė mūsų tėvai. Jie mums nuolat sako, kad tai labai svarbu, ir mes, žinoma, tuo tikime.

Daugiausia apie šią šventę sužinojau besimokydamas mokykloje. Mūsų šeimoje apie valstybines šventes nedaug kalbama, ypatinga reikšmė joms nesuteikiama. Kai ateini į mokyklą, tau pradeda brukti tą „vadovėlinį“ patriotizmą ir tai atrodo dirbtina. Šiuo metu studijuoju architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, čia apie tokius dalykus nekalbama, akademija gyvena savo gyvenimą ir valstybinės šventės su juo mažai susiję. Mokydamasis tokioje aplinkoje aš jaučiuosi žymiai geriau – laisvesnis.

Kaip ir kitos valstybinės šventės, Kovo 11-oji yra dalis to laikmečio, kurį mūsų karta tik įsivaizduoja, o tas vaizdinys labai nutolęs nuo realybės. Jau dabar yra kuriami kažkokie nebūti dalykai, mokykloje aiškinama visiškai kitaip, negu buvo. Aš klausiau žmonių, kurie tikrai tai išgyveno ir jie sako, kad buvo didelė sumaištis ir daug idealizuoto patriotizmo. Tuomet vyravo sovietinė, o dabar – patriotinė propaganda, kurios tikslas – kad žmonės būtų kuo daugiau apsvaigę nuo Nepriklausomybės didybės ar panašių dalykų ir atitoltų nuo realių problemų.

Man atrodo, kad šiuo metu bendros tautos mąstymo krypties Lietuvoje nėra, nebeliko tikėjimo idėjomis, manau, ir tautinės savimonės. Mūsų tautiečiai – nėra patriotai. Patriotizmas ryškus dviem atvejais: gilias demokratines tradicijas turinčiose valstybėse kaip Prancūzija ir Didžioji Britanija, arba tuomet, kai atsiranda bendras priešas ar bendras tikslas. Manau, jei pasikartotų devyniasdešimtųjų metų įvykiai, žmonės vėl susitelktų.

Savo vaikams pasakosiu apie šią šventę, bet ypatingos reikšmės valstybiniam ir tautiniam ugdymui nesuteikiu. Svarbiausia, kad vaikas būtų mąstantis, norėčiau, kad jis pats susidarytų savo nuomonę apie visas valstybines šventes“.

Indrė Bacytė

„Aš manau, kad ši šventė išliks, žmonės ir toliau ją minės, tikiuosi, mano vaikai taip pat“, – kalbėjo Indrė Bacytė, ISM studijuojanti tarptautinį verslą ir komunikaciją.

„Mano samprata apie Kovo 11-ąją kilusi iš šeimos – nors šios šventės ypatingai nešvęsdavome, bet ji visuomet būdavo minima. Vaikystėje visada dalyvaudavau valstybinių švenčių renginiuose, tačiau dabar yra kitaip – universitete nevyksta jokie renginiai šiai progai paminėti, gavome tik dekano sveikinimo laišką. Vis dėl to mane supančioje aplinkoje tautinis sąmoningumas juntamas, o ypač šiandien: iš daugelio draugų girdžiu, kaip jie myli savo šalį – Lietuvą, kad Kovo 11-oji – ypatinga diena. Aš manau, kad ši šventė išliks, žmonės ir toliau ją minės, tikiuosi, mano vaikai taip pat. Aš juos skatinsiu mylėti savo šalį, ugdysiu jų pagarbą Kovo 11-osios šventei“.

Dominyka Šulcaitė

„Vėliau, kaip ir bet kuri kita istorinė šventė, ji bus vis labiau pamirštama“, – Vilniaus Gedimino technikos universiteto, architektūros studentė Dominyka Šulcaitė.

„Kovo 11-oji… Turbūt tai jau istorinis dalykas, nes man dabar devyniolika metų, o tuomet, kai vyko visi šie įvykiai, aš dar buvau kūdikis. Bet iš esmės mokykloje buvo daug pasakota apie tai per istorijos pamokas ir iš tėvų esu nemažai girdėjusi. Gal tam daro įtaką tai, kad mes gyvename nebe sovietinėje Lietuvoje, tad mums, nemačiusiems to perversmo, tai tėra istorinis faktas. Manau, kad savo vaikams pasakosiu apie šią datą, bet jiems tai bus dar didesnė istorija nei man.

Tie, kurie matė visus šiuos įvykius, juose dalyvavo, mato šiandienos pokyčius ir suvokia tikrąją šventės reikšmę – tai labai svarbu. Manau, jaunimui Kovo 11-oji yra tik išeiginė diena. Vėliau, kaip ir bet kurios istorinės šventės, jos kilmė bus vis labiau pamirštama.

Savo universitete jokių minėjimų nepastebėjau, niekas apie tai nekalbėjo. Gal derėjo paminėti, bet, manau, universitete yra visai kitaip – ten jau nebūna tokių mokyklinių renginių, kur pats dalyvauji ar klausaisi kitų kalbų“.

Autorės nuotraukos

Patalpinta: Rašiniai