Vienybės liepsnai – dvidešimt metų

Autoriaus nuotr.

Pamėnkalnio gatvėje esančios Vilniaus įgulos karininkų Ramovės duris kovo 6 dieną nuolat varstė besirenkantys renginio svečiai. Tarp santūrių paltų kai kur išsiskirdavo kariškos uniformos, kuriose spindėjo ne vienas medalis. Čia vyko renginys „Uždekit naują ugnį širdyse“, skirtas atminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiams, iš esmės pakeitusiems tolimesnę mūsų valstybės raidą.

Nors vos už kelių šimtų žingsnių šurmuliavo Kaziuko mugė, Ramovės vidaus jos atgarsiai nepasiekė. Čia vyravo rimtis. Taupūs šypsniai, tvirti rankų paspaudimai. Pagrindinė koncertų salė pilnėjo, kol laisvos liko tik kelios vietos priekyje. Po kiek laiko paaiškėjo, kam jos buvo skirtos – į salę įžengė ir gausių plojimų sulaukė Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras, prof. Vytautas Landsbergis ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Dvasinga renginio pradžia

Po kelių minučių V. Landsbergis kreipėsi į auditoriją. Bet ne iš pirmos eilės, o iš didelio kabančio ekrano – jame buvo parodytas dokumentinis filmas „Grįžimas į Europą“, kuriame trumpai prisiminti Sąjūdžio metai. Žiūrovai neliko abejingi. Ekrane nuskambėjus frazei „skelbiame atkurtą Lietuvos nepriklausomybę“, salėje nuaidėjo plojimai, visai tokie patys, kaip prieš dvidešimt metų.

Linksmą nuotaiką pakeitė susikaupimas, kunigui Robertui Grigui pakvietus kartu su juo sukalbėti padėkos maldą. Paskutiniams maldos žodžiams nutilus, pakilo ekranas ir atidengė sceną, kurioje laukė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos auklėtinių choras kartu su operos solistu Vytautu Juozapaičiu. Tenorui pradėjus giedoti himną, prie jo prisijungė choras, o po to – visa salė. V. Juozapaitis tarė porą padėkos žodžių ir palinkėjo nepamiršti Kovo 11-osios reikšmės Lietuvai. Tai, kas liko neišsakyta, buvo galima išgirsti solisto atliktoje Ūdrio arijoje (iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“), akompanuojant pianistei Audronei Juozauskaitei.

Vakaro akcentai

V. Landsbergis savo atsiminimais dalijosi apie pusvalandį. Vaizdingas, šmaikštus politiko pasakojimas sulaukė juoko bei pritariamų plojimų. Profesorius sakė, kad pajuto tą gerą, gaivų brolybės jausmą, kaip per Sąjūdžio mitingus. Prisiminęs senus laikus, V. Landsbergis pridėjo: „Pasirinkome teisę kurti savo likimą. Savo teisę klysti ir klupti. Tačiau nebūti paklupdytiems kitų“. Rasa Juknevičienė buvo lakoniška, tačiau spinduliavo optimizmu. Ministrė paragino visus bent Kovo 11-ają nusiimti juodus akinius, nusišluostyti akis, užgniaužti pyktį ir pasidžiaugti gyvenimu. Pasak R. Juknevičienės, kitaip neįmanoma, nes Kovo 11-oji – Lietuvos sėkmės diena.

Pulkininko Jono Gečo prisiminimai buvo su kartėlio priemaiša. Karininkas teigė, kad išsivadavimas buvo ilgas ir sunkus procesas. „Į Kovo 11-ają buvo einama per bunkerius, žuvusius partizanus, tremtinius ir tokius leidinius kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, – kalbėjo J. Gečas. Jam antrino Čečėnijos atstovė Aminat Saijeva, papasakojusi, kad čečėnų tauta savo nepriklausomybės atkūrimo procesą vykdė vis pažvelgdama, kaip šis uždavinys sekasi Lietuvai.

Po svečių kalbų įvyko pagerbimo ceremonija. Įvairiais pasižymėjimo ženklais už nuopelnus Lietuvai ir kariuomenei apdovanoti buvo šie žmonės: vakaro vedėjas Gaudentas Aukštikalnis, Povilas Mataitis, Romas Petras Šaulys, Alfonsas Svarinskas, Vytautas Landsbergis, Vytautas Račkauskas, Dainius Gudelis, Vytautas Juozas Varkala. Renginio programą užbaigė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazistų meninis pasirodymas, sulaukęs gausių plojimų.

Žodis, virtęs kūnu

Žodis „vienybė“ tą vakarą nebuvo tik idėja. Šią sąvoką buvo galima matyti ir jausti sujungtose rankų grandinėse, vienas kitam perduodamuose Sąjūdžio ženkliukuose, niekaip neišsiskirstančiuose žmonių būreliuose. Būreliuose, kuriuos suvienijo bendra praeitis ir ateitis. Bendra Tėvynė, kurią kuriame visi kartu.

Patalpinta: Rašiniai